Marsaeigis apskaičiavo radiacijos kiekį, kurį jis gavo per aštuonis mėnesius, kol skrido į Marsą. Žmogaus organizmui toks kiekis būtų mirtinas. Tokios spinduliuotės dozės žmogui gali sukelti mirtiną vėžį. Jeigu pridėsime dar ir tą laiką, kurį marsaeigis praleido Marse, pavojus pasirodys dar didesnis.
Radiacijos dozė, kurią gautų astronautai skrisdami į Marsą, būtų lygi dviem trečiosioms maksimalios saugios dozės, kurią žmogus gali gauti per visą savo gyvenimą, nepakenkiant jo sveikatai.
Skrydžiai į Raudonąją planetą užtruks keletą metų. Per tą laiką astronautus veiks dviejų tipų radiacija – kosminė spinduliuotė ir saulės energijos dalelės. Abiejų rūšių radiacija gali pakenkti DNR ir astronautui padidinti vėžio išsivystymo riziką.
Per skrydžius žemoje orbitoje aplink Žemę astronautus saugo Žemės magnetinis laukas. Jis sukuria aplink planetą „apvalkalą“, kuris atspindi dalį spindulių. O atvirame kosmose nepagelbės ir aliumininis kosminio laivo korpusas, kurio storis 30 cm. Organizmo gaunama spinduliuotė bus tokia, kokia būtų kas penkias-šešias dienas atliekant viso kūno kompiuterinę tomografiją.
Pražūtingas poveikis sveikatai – nors ir svarbiausia, bet ne vienintelė problema. Radiacija atsilieps astronautų darbingumui ir trukdys sėkmingai atlikti misiją.
Du sprendimo būdai
Sumažinti žalingą radiacijos poveikį būtų galima sutrumpinus laiką, per kurį astronautai pasieks Marsą, iki kelių savaičių. Bet tokių galingų raketų variklių kol kas nėra.
Kitas būdas išspręsti problemą gali būti efektyvi apsauga. Mėnulyje planuojamas įrengti bazes galima apsaugoti, pastačius jas po žeme – „katakombose“ esančius žmones Mėnulio gruntas apsaugotų nuo kosminių spindulių.
Bet vargu ar įmanoma padaryti apsauginį skydą visam kosminiam laivui – tada jis būtų pernelyg sunkus ir labai brangus. Realistiškesnis variantas – kosminiame laive įrengti „slėptuvę“, kurioje astronautai galėtų keletą dienų slėptis padidėjusio Saulės aktyvumo laikotarpiais.
Tiesa, žmogaus organizmo reakcija į radiaciją priklausys nuo daugelio veiksnių, net ir tokių, senas jis ar jaunas, vyras ar moteris. Todėl galutinės prognozės, kaip kosmoso įsisavinimas paveiks žmogaus sveikatą, kol kas neįmanoma pateikti.
Pažymėtina, kad „Curiosity“ skrido į Marsą palyginti ramiu saulės aktyvumo laikotarpiu. Kitais laikotarpiais radiacijos gali būti kelis kartus daugiau.
Radiacija – ne baisiausia
Tobulinant technologijas, pavyzdžiui, sukuriant naujas medžiagas, kurios leistų sukonstruoti apsauginį skydą ar kabiną, problema iš dalies išsispręstų. Bet nevalia pamiršti, kad kosminė radiacija – tik viena iš problemų, su kuriomis susidurtų astronautai, skrisdami į Marsą.
Trūkstant natūralios šviesos, šviežio oro ir kontakto su išoriniu pasauliu astronautai patirs miego sutrikimus, jiems sutriks ir paros ritmas. Dėl to sumažės dėmesio koncentracija ir darbingumas. Klausimų kyla ir dėl žmogaus buvimo ilgą laiką mikrogravitacijos sąlygomis. Gali prasidėti pokyčiai raumenyse ir kauluose, širdis patirs sunkumų varinėdama po organizmą kraują.
Be to, toli išskridusius astronautus gali kankinti bloga nuotaika ir didelis dirglumas – juk jie keletą metų praleis nedidelėje uždaroje erdvėje. Gali atsirasti klaustrofobija ir kitos psichologinės problemos.
Bet net jeigu nekreipsime dėmesio į problemą, kaip atskridus į Marsą bus papildomos astronautų maisto ir vandens atsargos, svarbiausias klausimas bus, kaip jiems grįžti į Žemę. Kol kas techniniu požiūriu tai neįmanoma.
Parengė Jurgita Noreikienė
