„Mes aptikome kometų kapines“, – sakė Ignacio Ferrinas iš Antiokijos universiteto Medeljine,
Kolumbijoje.
„Įsivaizduokite – visi šie asteroidai skrieja aplink Saulę
visą amžinybę, ir jokios aktyvumo užuominos“, – aiškino jis.
„Mes nustatėme, kad kai kurie iš šių kūnų nėra negyvos
uolos, tai - miegančios kometos, kurios gali vėl prisikelti, jei
bent keliais procentais padidėtų iš Saulės gaunama energija“,
– nurodė I. Ferrinas.
Dėl pirminių dulkių ir ledo birių sankaupų JAV astronomo
Fredo Whipple'o 1949 metais „purvinomis sniego
gniūžtėmis“ pavadintos kometos, kaip manoma, atskrieja iš
dviejų dangaus sričių – Koiperio juostos ir Orto kometoidų
debesies – esančių itin toli nuo Saulės.
Taip paaiškinama, kodėl kometoms reikia tūkstančių metų, kad
apskrietų visą savo elipsės formos orbitą aplink Saulę, ir kodėl
tokių retų svečių niekada nebuvo užfiksuota žmonijos istorijoje.
Apie 500 kometų yra vadinamos trumpo periodo kometomis, jų orbitas
yra paveikusi Jupiterio trauka ir jos sugrįžta kas keliolika metų
ar kelis šimtmečius.
Didžiosios Britanijos karališkosios astronomų draugijos
išleistame leidinyje „Monthly Notices of Britain's Royal
Astronomical Society“ I. Ferrinas su kolegomis nagrinėja
intriguojantį kitų astronomų atradimą – per pastarąjį
dešimtmetį jie aptiko mažiausiai 12 aktyvių kometų pagrindinėje
asteroidų juostoje.
Lig šiol ši sritis dažniausiai buvo laikoma kosmoso uolienų
– negimusių planetų nuolaužų sąvartynu.
Iš tikrųjų yra ne taip – naujausi tyrimai leidžia manyti,
kad ši sritis yra „milžiniškos senovinių miegančių ir
išnykusių kometų kapinės“ ir kad tos kometos yra netekusios
paviršinio ledo, kurį per daugybę metų nuardė saulės spinduliai.
Kometos gali vėl suaktyvėti, kai jos priartėja prie Jupiterio,
didžiausios Saulės sistemoje planetos, galinčios pakeisti kometų
orbitas.
Tuomet atstumas tarp kometos ir Saulės galėtų sumažėti,
vidutinė temperatūra šiek tiek pakilti, sušildyti po paviršiumi
esantį ledą ir jame esančias dujas.
Šios medžiagos kartu su dulkėmis būtų išmetamos į kosmosą
ir suformuotų vadinamąją kometos „uodegą“, atspindinčią
Saulės spindulius – būtent tuo ir išsiskiria nuo Žemės matomos
kometos.
„Šie objektai – „Lozoriaus kometos“, atgyjančios po
tūkstančius ar net milijonus metų miego“, – sakė I. Ferrinas,
turėdamas omenyje Biblijoje minimą mirusį Lozorių, kurį atgaivino
Jėzus.
„Potencialiai, bent viena iš daugelio tūkstančių jos
(kometos) kaimynių galėtų taip pat atgyti“, – pridūrė jis.
Apie asteroidų juostos kometas žinoma nedaug, ypač apie tai,
kaip jos ten atsiduria. Kai kurie regimieji jų stebėjimai leidžia
spėti, kad jos juda asteroidų „bandoje“ ir neišsuka iš jos
pavieniui; ir jų „uodega“ matoma tik joms priartėjus prie
Saulės.