Vis dėlto skeptikai mano, kad tokios rusų išvados yra skubotos ir nepagrįstos.
1908 m. Sibire, virš Tunguskos nusidriekė akinamo baltumo linija, o netrukus kelių kilometrų aukštyje įvyko sprogimas, galingumu tūkstančius kartų pranokęs Hirošimoje (Japonija) numestos atominės bombos sprogimą. Sprogimo banga medžius išvartė 800 kvadratinių mylių plote.
Prieš daugiau kaip 100 metų Tunguskoje nugriaudėjusio sprogimo priežastis ir pėdsakus gaubė paslaptis – niekas nesugebėjo rasti nei meteorito fragmentų, nei smūginio kraterio. Netrukus pasklido ir įvairiausių sąmokslo teorijų: esą virš Tunguskos su Žeme susidūrė maža juodoji skylė, ar kad Tunguskoje nukrito NSO ir panašiai.
Tunguskos mįslę mokslininkai bando įminti daugiau kaip šimtą metų. Bene paskutinis mėginimas – Rusijos mokslų akademijos tyrėjo Andrejaus Zlobino 2013 m. balandį paskelbtas pareiškimas Tunguskoje radus 3 akmenis su galimais lydymosi pėdsakais.
A.Zlobino straipsnis buvo sutiktas skeptiškai. Kilo daugybė klausimų. Kodėl A.Zlobinas taip ilgai (net 20 metų) tyrė 1988 m. rastus akmenis, o tyrimo rezultatus paskelbė dar po 5 metų – 2013-aisiais? A.Zlobinas aiškino, kad jo straipsnyje pristatomi preliminaraus tyrimo rezultatai. Jis pareiškė, kad nuodugnios akmenų cheminės analizės neatliko. Šiaip ar taip, daugelis mokslininkų į jo straipsnį numojo ranka, argumentuodami, kad prieš paskelbiant išvadas derėjo atlikti daugiau tiriamųjų darbų. A.Zlobino akmenys tyrinėjami toliau ir netolimoje ateityje turėtų paaiškėti naujų rezultatų.
Tačiau šiomis dienomis Tunguskos istorijoje atsirado naujas elementas. Tai – didžiulis akmuo, pavadintas „Džono akmeniu“. Šis riedulį primenantis kietos uolienos luistas netoli Tunguskos meteorito sprogimo vietos buvo rastas dar 1972 m. liepą. Nors dabar jis – tamsiai pilkos ir juosvos spalvos, atradimo metais buvo gerokai šviesesnis.
„Džono akmuo“ savo forma primena apdaužytą deimantą“, – sakė tyrimui vadovavusi Jana Anfinogenova.
Skeptiškiau nusiteikusiam skaitytojui gali kilti tas pats klausimas: kurių galų reikėjo tiek laukti? Juk akmuo rastas 1972 m. Kodėl jo tyrimo rezultatai anglų kalba skelbiami po 42 metų? J.Anfinogenovna paaiškino, kad nauji duomenys (ypač Marso geologijos duomenys) sudarė sąlygas išsamesnę ir tikslesnę analizę atlikti dabar, o ne anksčiau.
„Žemė aplink „Džono akmenį“ nusėta neabejotinais smūginio kraterio pėdsakais, leidžiančiais manyti, kad akmuo į žemę įsirėžė katastrofiniu greičiu, – astronomijos naujienų portalui tvirtino tyrimo autorė. – Jis paliko gilų pėdsaką amžino įšalo žemėje, kuris leido mokslininkams nustatyti jo trajektoriją ir greitį smūgio metu. Šie duomenys sutampa su ankstesne informacija Tunguskos meteoritą.“
Šiame akmenyje yra žvilgančių fragmentų, bylojančių, kad jis iš tiesų galėjo apsilydyti skrosdamas Žemės atmosferą. Akmenį tyrinėję mokslininkai mėgino atkurti žvilgančius fragmentus, įkaitindami kitą „Džono akmens“ mėginį iki +500 °C. Eksperimentas nepavyko: akmens fragmentas tokiame karštyje suiro.
„Tyrimo autoriai nepateikia tvirtų įrodymų, kad „Džono akmuo“ yra iš tikrųjų susijęs su Tunguskos sprogimu arba kad jis kilęs iš Marso“, – pareiškė Kurtino universiteto (Pertas, Australija) meteoritų ekspertas, daktaras Philas Blandas.
Rusų tyrėjai teigia, kad akmens mineralinė struktūra ir cheminė sudėtis (kvarcinis smiltainis su 0,5–1,5 cm skersmens grūdeliais) atitinka Marso uolienų sudėtį. Tačiau jų straipsnyje nėra informacijos apie mėginių mikroanalizės ar izotopinių tyrimų rezultatus.
Taip, Marse tikrai galėjo įvykti susidūrimas su kosminiu kūnu, kuris į kosminę erdvę būtų išsviedęs Marso grunto fragmentų. „Tačiau Marso grunto išsviedimo į tarpplanetinę erdvę fizika byloja, kad fragmentų skersmuo siektų 1–2 metrus, o ne 20–30 metrų, koks turėjo būti Tunguskos meteoritas“, – pridūrė Ph.Blandas.
