Čeliabinsko meteoritas buvo 20 metrų uola, netikėtai įskriejusi į Žemės atmosferą 2013 vasario 15 d. Jo sprogimo smūginė banga išdaužė langus ir pagriovė žmones. Įvykis sukėlė padidėjusį visuomenės susidomėjimą meteorų perspėjimo sistemomis.
Manoma, kad netoli Žemės sukinėjasi milijonai nedidelių uolienų, kurios skrieja aplink Saulę. Jas sunku aptikti ir tirti, nes jos atspindi labai mažai šviesos ir gali būti aptiktos tik tada, kai atsiduria visai panosėje. Tačiau netgi tokiu atveju būtent tos dangaus dalies gali nestebėti joks teleskopas.
Uolėtos prognozės
Plataus stebėjimo lauko teleskopai, kasnakt peržvelgiantys visą dangaus skliautą, parodytų daugiau potencialių meteoritų. Nuo 2015-ųjų antros pusės „ATLAS“ teleskopų masyvas Havajuose pradės dairytis Čeliabinske nukritusiojo meteorito dydžio ir didesnių uolienų, besiartinančių prie Žemės. Sistema turėtų aptikti mažesnius objektus ir suteikti išankstinį poros dienų perspėjimą apie galimą susidūrimą.
Tuo tarpu Europos kosmoso agentūra ESA svarsto galimybę diegti globalų stebėjimo tinklą, kuris padvigubintų įspėjimo laiką.
Kelių dienų įspėjimo laikas galėtų sumažinti aukų skaičių, sako į pensiją išėjęs NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos Pasadenoje, Kalifornijoje, astronomas Alanas Harrisas. „Čeliabinsko atveju, netgi pranešimo prieš porą valandų būtų pakakę įspėti žmones nesiartinti prie langų ir būtų išvengta mažiausiai 90 procentų sužeidimų“, – sakė jis.
Bet tokia sistema būtų pražiopsojusi Čeliabinsko meteoritą. Antžeminės stebėjimo stotys gali matyti tik naktinėje dangaus dalyje pasirodančias uolas, o ši, kaip ir maždaug pusė galinčių nukristi, pasirodė dieniniame danguje. Iš tiesų, remiantis neseniai atlikta simuliacija, tokios sistemos, kaip „ATLAS“, aptiktų tik trečdalį į Žemę skriejančių mažesnių objektų. „Vienintelis būdas šią problemą apeiti būtų erdvėlaivis“, – sakė Robertas Jedicke'as iš Havajų universiteto Manoa.
Pakankamai pasiruošę
Tokio erdvėlaivio kurti neplanuojama. Bet Timas Spahras, vadovaujantis „Minor Planet Center“ Kembridže, Masačusetse, dėl to nesijaudina: Čeliabinsko dydžio asteroidai į planetą nukrenta tik kartą ar du per šimtmetį, o dauguma jų nukrenta į vandenyną ar neapgyvendintose teritorijose. Tokius blankius objektus keletą dienų iki susidūrimo gebantis aptikti erdvėlaivis turėtų būti aprūpintas dideliu, jautriu teleskopu ir kainuotų daugiau nei milijardą dolerių.
Pigiau atsieitų misijos, kurios aptiktų didesnius, šviesesnius, mažiausiai 100 m skersmens objektus, keliančius didesnę grėsmę. Juos galėtume pamatyti iki kontakto likus dešimtmečiams.
Vystomos dvi misijos, susijusios su šiais didesniais asteroidais. Vienas privatus projektas, pavadintas „Sentinel“, laukia filantropų dotacijų, kad galėtų nugabenti teleskopus šalia Veneros.
Kitas, pavadintas „NEOCam“, tikisi NASA finansavimo iškeliant teleskopą arčiau Žemės. Tokie kosminiai teleskopai turi atitikti JAV kongreso reikalavimą – aptikti 90 procentų visų netoli Žemės skriejančių asteroidų, didesnių nei 140 metrų skersmens, iki 2020 metų. Kol kas šis skaičius siekia tik 25–30 procentų.
Bet netgi tokie projektai gali būti neverti išlaidų, sako A.Harrisas. Antžeminės stebėjimo sistemos gali suteikti trumpesnį, bet vis vien pakankamą įspėjimo laiką. Anot jo, gal Žemė ir nėra pasiruošusi kitam smūgiui, bet, tikriausiai, esame pasirengę pakankamai.
Parengta pagal Newscientist.com inf.
