Techniškai – taip. Beje, visatoje tai jau vyksta. Tad pasimokyti yra iš ko.
Žvaigždės miršta. Kažkada metas mirti ateis ir mūsų žvaigždei Saulei. Mokslinėje fantastikoje mirštančios žvaigždės perkraunamos atominių superužtaisų sprogimais. Kodėl mūsų Saulėje senka degalų atsargos ir ką žmonija gali padaryti, kad mūsų žvaigždė mums šviestų iš naujo?
Visų pirma, derėtų prisiminti, kaip žvaigždės miršta. Mūsų Saulė dabar – pačiame jėgų žydėjime, įpusėjusi savo egzistencijos periodą. Ji užgimė prieš maždaug 4,5 mlrd. metų, o turimas savo vandenilio atsargas išnaudos per artimiausius 5 mlrd. metų. Kai tai atsitiks, mūsų geltonoji nykštukė išsipūs į raudonąją milžinę, nusimes išorinius sluoksnius ir sugniuš į baltąją nykštukę.
Ar šioje žvaigždės evoliucijos eigoje yra galimybių Saulę reanimuoti ir prikelti antram gyvenimui? Techniškai – taip. Ar žinojote, kad per visą savo egzistavimą žvaigždė sudegina tik labai nedidelę dalį savo atsargų? Branduolinės sintezės reakcijos vyksta tik Saulės branduolyje, kur yra atitinkama temperatūra ir slėgis. Šis Saulės regionas užima tik apie 25 proc. Saulės skersmens, o tai sudaro vos 2 proc. viso Saulės tūrio.
Saulės branduolį gaubia spindulingoji (radiacinė) zona, kurioje branduolinės reakcijos nevyksta. Vienintelis kelias, kuriuo gama spinduliai ištrūksta iš Saulės branduolio – jie begales kartų absorbuojami (sugeriami) ir išspinduliuojami. Kol galiausiai pasiekia Saulės paviršių ir ištrūksta į beribius kosmoso tyrus.
Saulės paviršius vadinamas konvekcine zona. Čia temperatūra krinta taip, kad visa zona funkcionuoja kaip didžiulis lavos katilas. Gigantiški superkarštos žvaigždinės plazmos tumulai iš žvaigždės gelmių kyla į paviršių ir visą savo energiją paleidžia į kosmosą. Giliau esanti spindulingoji zona veikia kaip siena: ji sulaiko potencialius branduolio degalus konvekcinėje zonoje ir neleidžia degalams pasiekti žvaigždės centre degančio branduolinio reaktoriaus.
Jei pavyktų sujungti konvekcinę Saulės zoną su Saulės branduoliu, techniškai būtų įmanoma palaikyti žvaigždės medžiagos maišymąsi. Saulės branduolys tokiu būdu efektyviai išdegintų visas degalų atsargas, o ne menką jų dalį.
Skamba beprotiškai? Įdomu tai, kad toks žvaigždžių gelbėjimo modelis visatoje jau sėkmingai įgyvendintas. To modelio pavadinimas – raudonosios nykštukės. Jų masė sudaro ne daugiau kaip 35 proc. Saulės tipo žvaigždės masės. Tačiau raudonųjų nykštukių konvekcinės zonos tiesiogiai susietos su jų branduoliais. Štai kodėl šios žvaigždės šviečia milijardus ir net trilijardus metų. Jos šviečia tol, kol savo degalų atsargas sudegina iki paskutinės vandenilio atomo kruopelytės.
Jei sugalvotume, kaip Saulėje pralaužti spindulingosios zonos sieną, ir galėtume padaryti taip, kad Saulės branduolys iš konvekcinės zonos gautų šviežios vandenilio plazmos, auksiniuose Saulės spinduliuose galėtume šildytis gerokai ilgiau nei leistų dabartinis Saulės galiojimo laikas.
Niekas nesako, kad tai įgyvendinti bus paprasta. Žinoma, tam reikės neįsivaizduojamo masto žvaigždžių inžinerijos žinių ir pastangų. Kas žino, galbūt nepalyginamai didesniais energijos ištekliais ir žvaigždžių inžinerijos žiniomis disponuosiančios ateities civilizacijos sugebės paversti mūsų Saulę į visiškai konvekcinių raudonųjų nykštukių vėrinį. Tada jį sudarančios raudonosios nykštukės savo vandenilio atsargas galėtų neskubėdamos siurbčioti trilijonus metų.
Tik... kaip tai padaryti? Ir kodėl apie tai nesusimąsčius jau dabar?
