Gausybę asteroidą sudarančių akmenų krūvoje laiko jėgos, kurios yra silpnesnės už vieno cento monetos svorį. Šis atradimas gali būti labai svarbus, jei žmonijai kada nors tektų priimti sprendimą sunaikinti milžinišką kosminį akmenį iki to momento, kai jis rėšis į Žemę, teigia mokslininkai.
Asteroido 1950 DA šansai susidurti su Žeme vertinami kaip vieni didžiausių. Jis – vienas grėsmingiausių astronomams žinomų asteroidų. Jo susidūrimo su Žeme tikimybė – 1 iš 4000. Smūgis Žemei gresia 2880-aisiais.
2003 m. atliktas tyrimas numatė, kad jei šis asteroidas nukristų į Atlanto vandenyną, už maždaug 580 km nuo kranto, smūgis atpalaiduotų 60 tūkst. megatonų energiją, o tai yra 3,75 mln. kartų daugiau nei Hirošimoje numestos amerikiečių atominės bombos sprogimas. Po jo kiltų 60 metrų cunamio bangos.
Tačiau dabar mokslininkai netikėtai atrado, kad asteroidas 1950 DA yra ne vientisas monolitas, o porėtas akmenų, nuolaužų ir kitokių Saulės sistemos formavimosi laikus menančių skeveldrų „debesis“ – vienoje krūvoje skriejančių daugybės smulkesnių luistų masyvas. Maždaug pusę jo skersmens sudaro tuščia erdvė.
Maža to, mokslininkai atrado, kad šio uolienų rinkinio sukimosi greitis pranoksta gravitacijos ar trinties jėgas, kurios leistų akmenims susijungti į monolitą. Vis dėlto skeveldrų flotilė neišsibarsto ir beore erdve skrieja kaip vienas kūnas, o tai mokslininkams užminė naujų mįslių apie rišamąsias asteroido komponentų jėgas.
Trauka – vos juntama
„Tikėjomės išvysti tankų metalinį asteroidą, nes jam tada nereikėtų rišamųjų jėgų, kurios atsvertų didžiulį sukimąsi, – teigia tyrimui vadovavęs Tenesio universiteto astronomas Benas Rozitis. – O pamatėme visiškai priešingą vaizdą.“
Per pastarąjį dešimtmetį astronomai ne kartą yra patvirtinę, kad nemaža dalis asteroidų yra ne kieti monolitai, o drauge skriejančių smulkesnių akmenų santalkos. Tyrėjai linkę manyti, kad kartu šias skeveldras išlaiko gravitacija, kuri suburia jas į spiečius, ir trintis, kuri įkalina bendrame erdvės segmente.
Asteroidą 1950 DA dengia biri, smiltinga substancija, kuri vadinama regolitu (toks pat dengia ir Mėnulio paviršių). Vis dėlto šis asteroidas labai greitai sukasi – aplink savo ašį apsisuka per kiek daugiau nei dvi valandas. Įdomu tai, kad įcentrinės jėgos (tokios pat veikia ir aplink savo ašį besisukančio čiuožėjo ant ledo rankas) turėtų nusviesti regolitą šalin. Tačiau tai neįvyksta.
„Kad asteroidas sukasi greičiau nei turėtų, žinojome iš ankstesnių tyrimų, – pridūrė B.Rozitis. – Norime išsiaiškinti, kodėl.“
Remdamiesi duomenimis apie asteroido dydį, tankį ir formą, mokslininkai apskaičiavo, kad asteroido 1950 DA sudedamąsias dalis krūvoje išlaiko vos 64 paskalių slėgis. Jis prilygsta vieno cento monetos slėgiui į delną.
„Mes atradome, kad labai mažo tankio santalkos negalėtų išlikti kartu nepadedant rišamosioms jėgoms, – kalbėjo B.Rozitis. – Tai nuostabu, nes mes aptikome pirmuosius požymius, bylojančius, kad rišamosios jėgos yra būtinos mažiems asteroidams. Iki šiol apie tai buvo galima tik spėlioti.“
Kaip tokį asteroidą patraukti iš kelio?
„Geriausia būtų švelniai niuktelėti jam į šoną, kai iki susidūrimo bus likę bent keleri metai, – teigia B.Rozitis. – Niuksą asteroidui būtų galima „išrašyti“ greitu ir sunkiu erdvėlaiviu. Vis dėlto smūgiuodamas į rišamųjų jėgų laikomą greitai besisukantį asteroidą rizikuoji suskaldyti jį į keletą smulkesnių, bet savarankiškų, fragmentų, kurie bus ne mažiau grėsmingi. Alternatyvus metodas galėtų būti „gravitacijos vilkikas“ – greta asteroido atskraidintas masyvus erdvėlaivis, kuris iš kelio asteroidą išprašytų savo gravitacija.“
