Taip teigia planetologė Sara Seager iš Masačusetso technologijų instituto (MIT), rašo Dailymail.co.uk. Jos nuomone, per kelis ateinančius dešimtmečius astronomai galės tiksliau analizuoti aplink kitas žvaigždes skriejančių planetų atmosferas ir sugebės jose nustatyti gyvybės cheminius „pirštų atspaudus“.
„Pagaliau užtikrintai galime sakyti, kad pirmą kartą žmonijos istorijoje esame visai šalia ir galėsime ieškoti gyvybės ženklų už mūsų Saulės sistemos ribų, aplink kelis šimtus artimiausių žvaigždžių“, – žurnale „Proceedings of the National Academy of Science“ rašo planetų tyrinėtoja.
Remiantis stebėjimų duomenimis, praktiškai kiekviena žvaigždė mūsų Paukščių Tako galaktikoje turi bent vieną planetą, o nedideli, kietą paviršių turintys pasauliai, tokie kaip Žemė, yra sutinkami pakankamai dažnai.
„Vien mūsų galaktikoje yra per 100 mlrd. žvaigždžių, o Visatoje yra daugiau nei 100 mlrd. galaktikų – taigi gyvybės egzistavimas ir kitur atrodo kone neišvengiamas, remiantis vien tikimybių teorija“, – sako S.Seager.
Per artimiausius 10–20 metų turėtų būti atrasta nemažai gyvybei tinkamų egzoplanetų (t.y. tokių, kurios skrieja nei per toli, nei per arti savosios žvaigždės, kad paviršiuje išsilaikytų skystas vanduo), turinčių atmosferas. Ištyrus jų sandarą moderniais teleskopais, viliamasi užčiuopti įrodymų, jog tuose pasauliuose kokia nors forma gali egzistuoti gyvybė.
Pirmasis iš tokių „sekančios kartos“ teleskopų bus NASA Jameso Webbo kosminis teleskopas (JWST), kuris turėtų pradėti veikti 2018-aisiais. Jis analizuos „super-Žemių“ – kietą paviršių turinčių planetų, didesnių už mūsiškę – atmosferas.
Tolimos egzoplanetos atmosferos sandarą tikimasi nustatyti analizuojant ją kirtusios žvaigždės šviesą: skirtingi elementai sugeria skirtingo ilgio šviesos bangas, o tai gali atskleisti, kokių dujų atmosferoje yra.
Gyvi organizmai, pradedant bakterijomis ir baigiant suaugusiais gyvūnais, atmosferoje palieka tam tikrą „cheminį atspaudą“, kurį astronomai ir tikisi nustatyti. Pavyzdžiui, bus ieškoma deguonies, ozono, diazoto monoksido, metano ir kitų medžiagų pėdsakų.
Tiesa, yra dar viena problema: kai kurie elementai (pvz., metanas) gali susidaryti ir dėl geologinių procesų. Tokiu atveju abejones sumažinti leistų retesnių dujų, kurios atsiranda dėl biologinės veiklos, aptikimas.
S.Seager taip pat pastebi, kad JWST „uostyti“ kitus pasaulius galės tik jiems atsidūrus tarp savosios žvaigždės ir teleskopo (t.y. vykstant tranzitui), taigi šių tyrimų galimybės bus ribotos.
Anot jos, šansus atrasti gyvybę už Saulės sistemos ribų gerokai padidintų tobulesnės technologijos, kurios leistų tiesiogiai stebėti didelį skaičių egzoplanetų. O tai yra milžiniškas iššūkis – tai būtų tolygu stebėti jonvabalį, skrendantį šalia galingo žibinto, 4 km atstumu.
Šiuo metu vystomos dviejų rūšių technologijos. Vienos jų kūrėjai siūlo naudoti specialios sandaros optiką, kuri blokuotų žvaigždės šviesą ir aptiktų aplink ją skriejančias egzoplanetas. Kitas siūlymas – žvaigždės spindesį blokuoti kelių dešimčių metrų skersmens „skėčiu“, skriejančiu už keliasdešimt tūkstančių kilometrų nuo kosminio teleskopo.
„Norint užsitikrinti pakankamai didelį skaičių egzoplanetų, kurių atmosferų sandarą tirsime, reikia galimybės tiesiogiai stebėti egzoplanetas, skriejančias aplink tūkstantį ar daugiau artimiausių į Saulę panašių žvaigždžių“, – teigė S.Seager.
„Mes stovime ant milžiniškų žmonijos kosminių atradimų slenksčio. Jei gyvybė yra paplitusi mūsų kaimynystėje, mes galime būti pirmoji žmonijos karta, kuri peržengs šį slenkstį ir sužinos, ar už Žemės ribų egzistuoja kokios nors formos gyvybė“, – pridūrė ji.
