Antras Mėnulio paviršiumi vaikščiojęs žmogus nusifotografavo vilkėdamas marškinėlius su pakeistu JAV nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) logotipu.
„Vakar apsilankiau Stounhendže ir nusprendžiau nusiųsti žinią kosmosui“, – socialiniame tinkle „Twitter“ sakė 85 metų astronautas. Ant jo marškinėlių puikavosi tiesmukas užrašas „Nešk savo užpakalį į Marsą“.
Būtent tokią žinią jau daug metų pasauliui skleidžia „Apollo 11“ programos astronautas.
B.Aldrinas yra ilgametis misijos į Marsą šalininkas. 2013 metais jis išleido knygą „Marso misija: mano kosmoso tyrinėjimo vizija“.
Nors 1969 metais vienas pirmųjų lankėsi Žemės palydove, dabar jis nepalaiko tolesnių misijų į Mėnulį.
„Nesiųskite astronautų į Mėnulį. Yra kitų vietų, kur jie gali apsilankyti“, – knygoje rašė B.Aldrinas.
Jis jau seniai dalyvauja kampanijoje, kuri skatina Jungtines Valstijas ne tik planuoti naujas keliones į kosmosą, bet ir investuoti į žmonių kolonijos Raudonojoje planetoje kūrimą. Ir tam jis turi detalų planą.
Prisimena J.F.Kennedy
B.Aldrino priminimas yra neatsitiktinis. Žmonija šią savaitę mini 50 metų sukaktį, kai pirmąsias Marso nuotraukas iš Raudonosios planetos orbitos atsiuntė kosminis aparatas „Mariner 4“. Artėja ir kita sukaktis.
„Puikus laikas pradėti domėtis Marsu galėtų būti 50-osios „Apollo 11“ nusileidimo Mėnulio paviršiuje metinės. Mes galime Johno Fitzgeraldo Kennedy stiliumi drąsiai duoti pažadą dėl Amerikos ateities tolimajame kosmose“, – rašė B.Aldrinas.
Astronautas B.Aldrinas turėjo galvoje J.F.Kennedy 1961 metais pasakytą kalbą. Tuometinis JAV prezidentas paskatino šalį iki dešimtmečio pabaigos nuskraidinti žmogų į Mėnulį.
„JAV prezidentas galėtų ištarti šiuos įsimintinus žodžius: tikiu, kad ši tauta turėtų pasiryžti per 20 metų pradėti amerikiečių vadovaujamą įsitvirtinimą Marse“, – tikino B.Aldrinas.
Įsmeigti vėliavos neužtenka
Tačiau jo planai ambicingesni, nei įsmeigti vėliavą ir palikti pėdų žymių kitoje planetoje.
Tokio požiūrio pakako „Apollo“ misijoms, vykdytoms į Mėnulį septintąjį ir aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Tuomet tyrinėti Mėnulio paviršių, rinkti mėginius ir dairytis ko nors naudingo buvo tik antraeilis tikslas, juolab kad nieko ypač naudingo astronautai taip ir nerado.
„Kai prieš 45 metus mes su Neilu Armstrongu atsistojome ant Mėnulio paviršiaus Ramybės jūroje, išpildėme kelis šimtmečius brandintą žmonijos svajonę.
Taip, tai buvo mažas žingsnelis. Šiandien mums jau reikia tolesnių žingsnių“, – rašė astronautas.
Kosmoso veteranas pabrėžė, kad daugiau žmonių būtina išskristi už Žemės ribų.
„Tvirtai tikiu, kad Marse įkursime savo nuolatinę buveinę.
Siekdami šio tikslo galime vykdyti komercinę plėtrą į Mėnulį, asteroidų žiedą, pačią Raudonąją planetą ir dar toliau.
Turime laukti, kol kitos valstybės Žemėje pradės sekti mūsų pavyzdžiu, tuomet Marse galėsime pasikeisdami dirbti mokslo labui ir komerciniais tikslais“, – teigė jis.
Detaliai suplanavo
B.Aldrinas ne tik yra astronautikos daktaras, bet ir konsultuoja JAV vyriausybę kosmoso tyrinėjimų klausimais. Vasario mėnesį jis savo viziją dėl Marso užkariavimo išdėstė ir JAV Senato Kosmoso, mokslo ir konkurencijos pakomitečiui.
Jo nuomone, žmonijai nebepakaks trumpų kelionių į Marsą. Vienintelis kelias į priekį – nuolatinių kolonijų kūrimas Marse.
Jis yra sukūręs kosmoso viziją, kurioje aprašo gyvenamąsias bazes – jas Mėnulyje iki 2028 metų pastatytų robotai. Tačiau šios bazės būtų kaip tarpinė stotelė pakeliui į Marsą.
Astronauto manymu, daugumą šių ambicingų projektų galėtų vykdyti privačios kompanijos, o infrastruktūra vėliau būtų naudojama mokslui.
B.Aldrino planuose – susisiekti skirtas erdvėlaivis, nuolat besisukantis orbitoje tarp Žemės ir Marso. Jis leistų sutaupyti degalų, reikalingų nusiųsti medžiagas bazėms statyti. Medžiagos ten būtų pristatytos prieš atvykstant patiems gyventojams.
Jo sumanymu, JAV pirmiausia galėtų nusiųsti trijų žmonių įgulą į Marso palydovą Fobą, iš kurio jie vėliau nuskristų į pačią planetą, bet tikėtina, kad tai neįvyktų anksčiau nei 2034 metais.
„Kas ketverius su puse metų Marso gyventojų skaičius augtų, o kursuojantys erdvėlaiviai vis atsiųstų papildomas 9 naujakurių įgulas“, – planus dėstė „Apollo 11“ astronautas.
Anot jo, laikas ir ištekliai, reikalingi žmonėms nugabenti į šią planetą, atsipirktų tik tokiu atveju, jeigu astronautai ten liktų ir įkurtų stovyklą.
„Pasauliui, ypač JAV, reikės išleisti milijardų milijardus dolerių, kad šie žmonės nuskristų į priekį, tad kodėl juos reikėtų parskraidinti atgal? Argi tai, ką jie galėtų nuveikti grįžę, yra vertingiau už jų gyvenimą ten?
Vėliau, kai jie padėtų įsitvirtinti ir išmokytų kitą grupę žmonių, kai žmonių padaugėtų iki 100, galėtume pradėti skraidinti juos namo“, – kalbėjo buvęs astronautas. („Daily Mail“, „Space.com“)
