Pirmiausia derėtų patikslinti, kad pati Visata, kaip tokia, dar ilgai neišnyks. O gal neišnyks niekada. Neliks tik to, kas šiuo metu egzistuoja Visatoje. To, ką mes suvokiame kaip Visatą.
Žemė, Saulė, kitos planetos ir žvaigždės, asteroidai, kosminiai ūkai, galaktikos, galaktikų spiečiai, juodosios bedugnės – visa tai nyksta. Pamažu, vieną dieną po kitos.
Mes gyvename ne statiškoje, o dinamiškoje, nuolat besikeičiančioje Visatoje, kuri egzistavo ribotą laiką, apie 13,8 mlrd. metų. Nuo pat Didžiojo sprogimo iki dabar Visata keičiasi: formuojasi žvaigždės, galaktikos, vyksta supernovų sprogimai, galaktikų susijungimai ir t.t. Tai vyks ir toliau, tačiau su kiekviena diena vis lėčiau ir rečiau, kol...
Pasitinkant tai, kas neišvengiama
Pirmosios žvaigždės susiformavo išties seniai – prieš daugiau nei 13 mlrd. metų, praėjus vos keliems šimtams milijonų metų po Didžiojo sprogimo. Kai medžiagos apstu, o erdvės pakankamai mažai, situacija palanki formuotis tankiems gniutulams, kuriuose vyksta branduolinės reakcijos.
Tačiau Visata nuolat plečiasi, o atstumai tarp objektų didėja. Tai reiškia tik viena: įvykti branduolinės magijos stebuklui galimybių lieka vis mažiau.
Maždaug prieš 10 mlrd. metų plėtimasis pasiekė kritinę ribą: materija kosmose pasklido pernelyg atokiai. Gamyklos varikliai buvo išjungti, nors iš inercijos dar sukasi ir suksis. Kitaip sakant, žvaigždžių formavimosi pikas jau praėjo, o dabar mes gyvename mažėjimo stadijoje; žvaigždžių vis dar atsiranda, tačiau jų skaičius mažėja.
Tuo metu niekšinga tamsioji energija spartina Visatos plėtimąsi ir stumia galaktikas tolyn viena nuo kitos didesniu nei šviesos greičiu (pirmyn, sakykite, kad tai pažeidžia fizikos dėsnius, metu jums iššūkį). Jos nusviedžiamos taip toli, kad nebeturi jokio sąryšio su kitais kosmoso objektais. Galiausiai jų net neįmanoma įžvelgti. Neskaitant Andromedos galaktikos ir dar kelių prielipų, jokios kitos galaktikos nebebus matomos. Mes savo kosmoso lopinėlyje liksime labai vieniši.
Visatos egzistencija prasidėjo nuo milžiniško karščio ir šviesos, o baigsis tamsia, šalta nykuma.
Vienintelė paguoda (o gal prakeiksmas?) yra laikas. Manote, 13,8 mlrd. metų yra daug? Skaičiai, kuriuos toliau vardysiu, yra sunkiai suvokiami. Jie tiesiog... absurdiškai milžiniški.
Iki paskutinės žvaigždės atsiradimo Visatoje liko bent 2 trilijonai metų, o mažiausios žvaigždės lėtai vėsdamos švies dar apie 100 trilijonų metų.
Mūsiškės Saulės tada jau seniai nebebus – ji savo kurą išdegins ir išorinius sluoksnius nusimes per artimiausius 5 mlrd. metų, nusvilindama Merkurijų, Venerą ir, ko gero, Žemę su Marsu. Maždaug tuo metu susidurs Paukščių Takas ir Andromeda, o naujojoje galaktikoje kurį laiką vyraus netvarka.
Skysta dalelių sriuba
Pasibaigus 100 trilijonų „žvaigždingų“ metų erai, Visatoje liks... paprastai sakant, liekanos: baltosios nykštukės (kai kurios atvės ir virs juodosiomis nykštukėmis), neutroninės žvaigždės ir – kaipgi be jų – juodosios skylės. Daugybė juodųjų skylių.
Ir net tai dar nebuvo žaidimo pabaiga. Tikrai ne, situacija dar pablogės... Po daugybės gravitacinių sąveikų planetos bus išsviestos iš yrančių sistemų, išsisklaidys ir galaktikos. Visata tiesiogine šių žodžių prasme liks be ryšio (na, be sąryšio) – sutaršyta, išblaškyta erdvė su klajojančiais pasauliais, užgesusiomis žvaigždėmis ir grobio ieškančiomis juodosiomis skylėmis.
Ankstyvoji Visata buvo labai keista, tačiau ne ką keistesnė bus ir jos pabaiga. Turint pakankamai laiko dalykai, kurie atrodė neįmanomi, taps įmanomi, o nekintantys dalykai pasikeis. Dėl proceso, vadinamo kvantiniu tuneliavimu, bet kokie vientisi kūnai pamažu nyks netekdami atomų. Išnyks baltosios nykštukės, planetos, asteroidai – viskas.
Net fundamentaliosios dalelės tam nėra atsparios: po 10^34 metų neutroninių žvaigždžių neutronai skils į elektronus, antineutrinus ir taps protonais. Dar nežinome, ar protonai yra stabilūs, tačiau jei ne, tuomet jiems liks „tik“ 10^40 metų.
Praėjus pakankamam laiko tarpui (o laiko, patikėkite, niekas nebeskaičiuos), Visatoje liks tik elektronai, neutrinai, fotonai ir... juodosios skylės. Pastarosios turėtų išnykti dėl Hawkingo radiacijos, trumpai nušviesdamos nepermatomą tamsą.
Maždaug po 10^100 metų neliks jokių makroskopinių objektų – tik skysta fotonų ir dalelių sriuba. Tokia skysta, kad tarpusavyje jie vargiai sąveikaus.
Kas tuomet? Galas žino. Kai kalbama apie tokius neišmatuojamus laiko terminus, sunku pasakyti. Galbūt Visata toliau plėsis, vės ir bet kokie skaičiavimai ar logikos paieškos taps beprasmės.
O gal mūsų Visata yra tik nedidelis lopinėlis neįsivaizduojamo dydžio konstrukcijoje? Taigi nors ši dalis miršta ir nyksta, kitur šlovingosios žvaigždžių formavimosi dienos – dar tik priešakyje? Vargu ar kada nors ten atsidursite, bet vis šiokia tokia paguoda.
Galbūt atsitiktinė fluktuacija įžiebs naują Didįjį sprogimą? Galbūt tai, ką vadiname tamsiąja energija, atskleis savo tikrąją prigimtį, virs mums suprantama medžiaga ir įpūs šviežios gyvybės į byrantį kosmosą? Galbūt... gal... arba... Nors gal ir ne.
Pagal Space.com inf. parengė Gediminas Gasiulis.
