Šis reiškinys susidaro, kai lediniuose debesų kristaluose lūžta ir atsispindi šviesos spinduliai. Dažniausiai jis susidaro dangų užklojus plunksniniams ir plunksniniams sluoksniniams debesims. Kartais reiškinys matomas esant ledo rūkui arba virš galingo kamuolinio debesies, saulės spinduliams prasiskverbus pro jo viršūnę.
Ledo kristalai laužia ir atlenkia Saulės šviesos spindulius, todėl halas atrodo spalvotas. Spindulių lūžio kampas priklauso ne tik nuo ledo kristalų savybių, bet ir nuo pačių spindulių kritimo kampo, saulės padėties danguje.
Saulės halo formų suskaičiuojama kelios dešimtys: jie gali atrodyti kaip šviesūs ratilai, lankai, stulpai, netikros saulės ir kt. Halas kartais matomas ir aplink Mėnulio diską. Skiriasi ne tik halo formos, bet ir spalvos, jų ryškumas.
Lietuvoje halas aplink Saulę susidaro 40–60 kartų per metus, o aplink Mėnulį – 15–20 kartų. Rečiau matomos netikros saulės ar atskiros halo dalys – stulpai, lankai.
Senovėje įvairios halo formos, kaip ir kiti gamtos reiškiniai, žadino žmonių vaizduotę, jiems buvo priskiriamos magiškos savybės.
