Mokslininkai ir kosmoso entuziastai vėlų pirmadienio vakarą šventė, kai zondas „Juno“, per 5 metus sukoręs 2,7 milijardus kilometrų, sėkmingai įskriejo į Jupiterio orbitą.
„Ką tik atlikome sudėtingiausią NASA užduotį“, – girdėjosi Ricko Nybakkeno, „Juno“ projekto vadovo balsas per kolegų sveikinimus, vos tik zondas baigė užduotį.
Sėkmingas manevras, vadinamasis orbitinis įsiterpimas, buvo atliktas iš anksto suprogramuotomis komandomis, kurias inžinieriai siuntė per milijonus kilometrų į išorinę Saulės sistemą. Šis manevras – rizikingiausias misijos momentas nuo pat misijos pradžios 2011 m. rugpjūtį, buvo atliktas, pagrindiniu varikliu pristabdant zondą pakankamai, kad būtų atsverta planetos gravitacija ir zondas įskrietų į orbitą.
Jei manevras būtų nepavykęs, „Juno“ būtų nulėkęs tolyn į kosmosą. Ir tai – tik vienas iš dalykų, kurie galėjo nepavykti. Pavyzdžiui, „The New York Times“, likus kelioms valandoms iki manevro, pateikė sąrašą dalykų, kas galėtų įvykti blogo: „Juno“ susprogsta; neįsijungia variklis; su kuo nors susiduria; priskrenda per arti Jupiterio ir yra suplėšomas į skutelius; sugenda kompiuteris...
Sėkmingą zondo įskriejimą į orbitą žymėjo trijų sekundžių pyptelėjimas. Maždaug po 45 minučių buvo aišku, kad zondas įveikė kitą esminę užduotį: didžiulis jo fotovoltinių elementų masyvas sėkmingai pasisuko Saulės link – tokia orientacija būtina, kad zondas galėtų veikti. Dabar „Juno“ imsis mokslo misijos, kuri priartins žmoniją prie Jupiterio arčiau nei bet kada anksčiau, per ~4200 km iki planetos debesų viršūnių.
Tačiau netgi be šio pasiekimo „Juno“ jau paliko pėdsaką istorijoje. Tai yra greičiausias žmogaus pagamintas objektas: 266 tūkst. km per valandą (73,8 km/s) greitis yra penkis kartus didesnis už „New Horizons“, septynis kartus – už „Apollo 11“, ir 122 kartus greičiau už „Concorde“ lėktuvą. Sausio mėnesį „Juno“ pagerino rekordą, tapdamas tolimiausiu Saulės energiją naudojančiu aparatu. „Prieš „Juno“, iki šaltų ir nesvetingų Jupiterio tolimojo kosmoso tamsybių buvo nusigavę aštuoni aparatai, – tada rašė NASA. – Visi jie užduotis vykdė naudodami branduolinius energijos šaltinius.“
Dabar planetologai Žemėje lauks, kol „Juno“ per 53 dienas apskris planetą ir zondas pradės siųsti krūvas savo stebėjimų duomenų. Planuojama, kad „Juno“ per kiek mažiau nei porą metų apie Jupiterį apsuks 37 kartus. „Labai daug apie aplinką, su kuria susidursime, nežinome“, – sakė Heidi Becker, NASA Reaktyvinės traukos laboratorijos inžinierė.
„Juno“ zonde įmontuotos kameros, ultravioletinės šviesos spektrografas, magnetometras, mikrobangų radiometras ir kiti instrumentai, kurie, kaip tikisi planetologai, padės daug geriau suprasti šią planetą. Jie nori nustatyti, iš ko Jupiteris sudarytas, kiek vandens jame ir kaip jis susiformavo.
„Laikau Jupiterį trūkstama grandimi, – prieš įskridimą sakė Barry Mauk iš Johns Hopkins universiteto Taikomosios fizikos laboratorijos. – „Juno“ ne tik padės geriau suprasti Jupiterį, jis padės geriau suprasti aplinkinę Visatą ir mūsų vietą joje.“
Jupiteris vadinamas mažąja planetų sistema. Jis didžiulis, jo diametras daugiau nei 11 kartų didesnis už Žemės. Jo magnetosfera tęsiasi iki pat Saturno žiedų, ir maitina didžiules nuolatines pašvaistes – intensyviausias ir įdomiausias pašvaistes visoje Saulės sistemoje. Jau vien garsioji Jupiterio raudonoji dėmė tris kartus didesnė už mūsų planetą. Dujinis milžinas gali pateikti užuominų ir apie likusios planetų sistemos susidarymą, tarp kurių – ir kadaise Jupiterį supusios planetos.
„Tai unikalus išorinės Saulės sistemos įrašas apie protoplanetas, – sakė Jonathanas Lunine, Kornelio universiteto astronomas. – Mes kaip astronominiai „puodų šukių“ archeologai, besistengiantys atkurti pradines molekules ir ledo kristalus, išgaravusius ir subyrėjusius Jupiterio viduje prieš milijardus metų.“
Parengta pagal Theatlantic.com inf.
