Smitho debesies masė siekia 2 milijonus mūsų Saulės masių, kosmine erdve jis skrieja 310 kilometrų per sekundę greičiu. Pirmą kartą šį darinį 1963 metais pastebėjo astronomas Gailas Smithas. Ilgą laiką buvo manyta, kad tai tik vienas iš kelių dideliu greičiu skriejančių debesų Paukščių Tako apylinkėse.
Viskas pasikeitė maždaug prieš dešimtmetį, kai astronomai nusprendė patyrinėti Smitho debesį „Green Bank“ radijo teleskopu (Vakarų Virdžinija, JAV). Paaiškėjo, kad jis skrieja tiesiai į mūsų galaktiką ir neišvengiamai su ja susidurs.
Debesis pamažu netenka masės, tačiau kai pasieks Paukščių Taką, tebebus didžiulis. Astronomų teigimu, mūsų galaktikai jis pavojaus nekelia – priešingai, šviežia dujų porcija turėtų atšviežinti galaktiką. Jam pasiekus Paukščių Taką, didžiuliai dujų rezervuarai bus suspausti, o tai paspartins naujų žvaigždžių formavimąsi.
Tačiau iš kur šis debesis atsirado? Tai astronomai sužinojo visai neseniai.
„Egzistuoja dvi pagrindinės teorijos. Pirmoji sako, kad jis buvo išspjautas iš Paukščių Tako, galbūt kelių supernovų sprogimų. Kita teorija – Smitho debesis yra tarpgalaktinis objektas, kurį pasičiupo Paukščių Takas“, – teigė astronomas Andrew Foxas iš Kosminio teleskopo mokslo instituto.
Hubble'o kosminiu teleskopu išanalizavus debesies sugeriamą šviesą nustatyta, kokių elementų yra šiame debesyje, o sieros perteklius jame yra panašus į tą, kuris fiksuojamas išoriniame Paukščių Tako diske.
„Atrodo, kad debesis buvo išspjautas iš Paukščių Tako ir dabar krinta atgal“, – reziumavo A.Foxas.
Apskaičiuota, kad tai galėjo nutikti prieš maždaug 70 mln. metų.
Beje, Smitho debesis buvo išspjautas iš išorinės galaktikos dalies, o grįžti turėtų arčiau centro.
„Tai rodo, kad Paukščių Takas yra labai aktyvi vieta. Mūsų galaktika perdirba savo dujas per jų telkinius, tokius kaip Smitho debesis, todėl žvaigždės gali formuotis skirtingose dalyse“, – sakė A.Foxas.
