Mokslininkai ir filosofai ilgai ginčijosi, ar šviesos greitis yra begalinis, o jei ne – kaip jį būtų galima išmatuoti. Vienas pirmųjų tai padaryti bandė italų astronomas Galileo Galilei, siūlęs išmatuoti laiko tarpą tarp žibinto atidengimo ir jo atspindžio tolimame veidrodyje pasirodymo. Eksperimentas vaisių nedavė – juk šviesa per sekundę daugiau nei 7 kartus apskrieja Žemės rutulį.
Tiksliau šviesos greitį nustatyti pavyko O.Roemeriui, kuris tuo metu dirbo Paryžiaus karališkojoje observatorijoje.
Šis astronomas stebėjo Jupiterio palydovo Ijo užtemimus ir pamatė, kad jų judėjimas atrodo šiek tiek kitaip, priklausomai nuo to, ar Žemė savo orbitoje juda link Jupiterio, ar tolyn nuo jo. Astronomas apskaičiavo, kad šviesa užtrunka apie 22 minutes, kol nukeliauja atstumą, lygų Žemės orbitos aplink Saulę diametrui. Tai reikštų, kad šviesos greitis siekia apie 220 tūkst. kilometrų per sekundę – maždaug 26 proc. mažiau nei yra iš tiesų.
O.Roemerio teorija tuomet vertinta kontroversiškai ir jis niekada neįtikino observatorijos direktoriaus, Giovanni Domenico Cassinio, ją priimti. Vis dėlto ji sulaukė kitų mokslininkų ir filosofų pritarimo, tokių kaip Christiaanas Huygensas ir Isaacas Newtonas.
Teorija buvo galutinai patvirtinta praėjus beveik dviem dešimtmečiams po O.Roemerio mirties, 1729-aisiais.
Dar vėliau šviesos greitį pavyko išmatuoti Žemėje, laboratorijos sąlygomis, o 1983 metais buvo oficialiai patvirtinta, kad šviesos greitis yra 299 792 458 m/s.
