Tokia teorija galėtų paaiškinti dabartinėje hipotezėje
esantį nenuoseklumą, kad Mėnulis atsirado susidūrus Žemei ir
Marso dydžio dangaus kūnui.
Remdamiesi tokia prielaida, mokslininkai mano, kad penktadalis
Mėnulio medžiagos gali būti kilęs iš Žemės, o likusi dalis –
iš kito susidūrusio dangaus kūno.
Tačiau Žemės ir Mėnulio sudėtys yra beveik identiškos; toks
neįtikėtinas sutapimas ilgą laiką glumino vieno smūgio hipotezės
šalininkus.
„Kelių smūgių versija yra „natūralesnis“ paaiškinimas,
kaip susiformavo Mėnulis“, – sakė viena iš tyrimo, paskelbto
moksliniame žurnale „Nature Geoscience“ autorių Raluca Rufu
iš Izraelio Rechovoto mieste įsikūrusio Weizmanno
instituto.
Keli smūgiai galėjo atkirsti daugiau Žemės medžiagos nei tik
vienas, vadinasi, minimėnulių sudėtis galėjo būti panaši į
mūsų planetos sudėtį, nurodė tyrimo autoriai.
R.Rufu ir jos komanda sukūrė apie tūkstantį kompiuterinių
simuliacijų kaip susidūrė Žemės užuomazga ir už Marsą
mažesnių planetų embrionai, vadinami planetismalėmis.
Po kiekvieno susidūrimo aplink Žemės užuomazgą turėjo
susiformuoti po nuolaužų diską, iš kurių tada turėjo susidaryti
„minimėnuliai“, nurodė mokslininkų komanda.
Galiausiai jiems susijungus greičiausiai ir susiformavo Mėnulis.
„Ankstyvaisiais Saulės sistemos etapais susidūrimų būta
labai daug, todėl tai, kad Mėnulis susiformavo po kelių
susidūrimų, yra daug natūraliau nei tik po vieno“, – naujienų
agentūrai AFP sakė R.Rufu.
Šiuo metu manoma, kad Saulės sistema susiformavo prieš 4,6
milijardo metų, o Mėnulis – 100 milijonų metų vėliau.