Mūsų Žemė prieš pusantro milijardo metų taip pat buvo labai miglota; dėl to jos temperatūra buvo žemesnė, nei dabar.
Apskritai miglos poveikis gyvybingumui gali būti dvejopas: joje yra daug organinių molekulių, kurios gali duoti pradžią gyvybei ar paspartinti jos vystymąsi, bet iš kitos pusės per tanki migla gali atšaldyti planetą ir sustingdyti jos paviršių.
Skaitmeniniais modeliais nustatyta, kad prie karštesnių žvaigždžių esančiose planetose migla nesiformuoja, nes ultravioletinė spinduliuotė pernelyg efektyviai naikina organines molekules atmosferoje, o prie mažų žvaigždžių migla neturi tokio reikšmingo vėsinimo poveikio, nes žvaigždė spinduliuoja daug didelio bangos ilgio fotonų, kuriuos miglos dalelės praleidžia lengviau.
O Saulės ir panašių žvaigždžių planetose egzistuoja riba, koks gali būti maksimalus miglos tankis: jam augant, lėtėja miglą kuriančios cheminės reakcijos, taigi atmosfera save reguliuoja.
Greičiausiai tokia riba buvo pasiekta senovės Žemėje. Taip pat sumodeliuotos galimybės miglą aptikti egzoplanetų atmosferose.
Atrodo, kad Džeimso Vebo kosminiu teleskopu tą padaryti bus galima, taigi miglota atmosfera gali padėti atrinkti planetas tolesniems tyrimams. Tyrimo rezultatai „arXiv“.
