Tačiau vis dar neaišku, kada tiksliai išsijungė kitų dangaus kūnų magnetizmas. Pavyzdžiui, ilgą laiką buvo manoma, kad Mėnulio magnetizmas baigėsi prieš 3,5 milijardo metų, t. y. tęsėsi tik milijardą metų. O nauja „Apollo 15“ misijos metu surinktų uolienų analizė parodė, kad Mėnulis magnetinį lauką turėjo bent milijardą metų ilgiau. Šių uolienų amžius yra 1-2,5 milijardo metų, o jų savybės rodo, kad susiformavimo metu jas veikė maždaug 5 mikroteslų stiprumo magnetinis laukas (Žemės magnetinio lauko stiprumas yra 25-65 mikroteslos).
Tokio stiprumo laukas buvo ir prieš 3,2 milijardo metų, o jaunesniame Mėnulyje – stipresnis, siekė 20-110 mikroteslų. Kol kas neaišku, kaip Mėnulis taip ilgai galėjo išlaikyti nors ir susilpnėjusį, bet ne visiškai pranykusį magnetinį lauką. Tyrimo autoriai spėja, kad Mėnulio magnetinį lauką kūrė bent du skirtingi procesai; vienas iš jų nulėmė stiprų magnetinį lauką ankstyvuoju laikotarpiu, kitas – silpnesnį ilgaamžį. Tyrimo rezultatai publikuojami Science Advances.
Mėnulis greičiausiai susiformavo, kai į jauną Žemę atsitrenkė maždaug Marso dydžio planeta. Išmušta medžiaga pasklido orbitoje aplink Žemę ir suformavo Mėnulį. Pagal šį modelį, Žemės ir Mėnulio cheminė sudėtis turėtų būti beveik identiška, tačiau taip nėra – Mėnulyje yra gerokai mažiau įvairių elementų izotopų, ypač lengvųjų.
Yra ne viena hipotezė, aiškinanti šį neatitikimą, o dabar rastas rimtas patvirtinimas vienai iš jų – kad Mėnulis kurį laiką po susiformavimo buvo padengtas magma, o tai leido daugeliui lengvesnių elementų tiesiog išgaruoti. Tyrime išanalizuoti galio bei cinko izotopų kiekiai Mėnulio uolienose. Nors šie elementai dalyvauja skirtingose geocheminėse reakcijose, jų izotopų santykiai visame Mėnulyje yra labai panašūs. Tai leidžia spręsti, kad ir galio, ir cinko Mėnulis neteko vieno globalaus proceso metu – garuojant visą paviršių dengiančiam magmos sluoksniui. Tyrimo rezultatai publikuojami „Science Advances“.
