Šis projektas toks naujas, kad dar net neturi pavadinimo – ir didžioji dalis jam būtinų technologijų kol kas dar nesukurta. Bet iki 2069 metų dar daug gražaus laiko, tad galima viskuo pasirūpinti.
„Kol kas viskas itin nekonkretu“, – sako Anthony Freeman iš JPL, gruodžio 12 pristatęs misijos koncepciją 2017 metų Amerikos geofizikų sąjungos konferencijoje Naujajame Orleane.
Projekt1 paskatino 2016 metų JAV finansavimo įstatymas, kuriuo NASA nurodoma tyrinėti tarpžvaigždines keliones, kuriose būtų galima pasiekti bent 10% šviesos greičio, iki 2069. Jame taip pat nurodoma agentūrai nusiųsti misiją į Kentauro Alfą – artimiausią žvaigždžių sistemą.
JPL grupė apibrėžė misijos mokslo tikslus, tarp kurių – ir materijos sandaros bei ją veikiančios radiacijos tyrimai, ir bendrosios reliatyvumo teorijos tikrinimas. Atskriejęs iki tikslo, zondas turėtų atlikti planetų sistemos stebėjimus, o taip pat – tirti pasirinktos egzoplanetos atmosfer1 ir landšaft1.
Praėjus keliems metams nuo zondo paleidimo, NASA į tolimą kosmosą pasiųstų didelį teleskopą. Ten jis įsitaisytų taip, kad Kentauro Alfos šviesa sklistų pačiu Saulės paviršiumi, ir dėl gravitacinio lęšiavimo galėtume matyti egzoplanetą.
Pagrindinis zondo tikslas bus nustatyti, ar ten yra gyvybė. Po to teleskopu būtų galima patvirtinti praktiškai viską.
„Galėsime tyrinėti atmosferą. Galėsime matyti planetą, jeigu jos nedengs debesys“, – sako Stacy Weinstein-Weiss iš JPL. Atsidūrus planetos orbitoje, gyvybės bus ieškoma, žvalgantis dirbtinių struktūrų, įsijungiančių ir išsijungiančių šviesų, didelio masto landšafto modifikacijų.
Tikslas gali būti ir ne Kentauro Alfa
Priklausomai nuo to, ko paklausite, tikslas gali būti ir visai ne Kentauro Alfa – mokslininkų grupė identifikavo ir kitas į Saulę panašias žvaigždes, kurios yra pakankamai arti, kad jas būtų galima aplankyti. Kad ir kuri būtų pasirinkta, viena didelė kliūtis – dar neturime technologijos, kuria aparatą galėtume pagreitinti iki juntamos šviesos greičio dalies.
Be to, norint įskrieti į egzoplanetos orbitą, misija pailgėtų keliais dešimtmečiais, sako Avi Loeb iš Harvardo universiteto, kuris dalyvauja tarpžvaigždinėje „Breakthrough Starshot“ iniciatyvoje. „Tam reikia stabdymo ir keliavimo mažu greičiu, daug mažesniu nei dešimtadalis šviesos greičio – o tai implikuoja, kad kelionė truks šimtmečius ar ilgiau“, – sako A.Loebas.
JPL komanda ieško būdų įgreitinti kosminį zondą iki 10 % šviesos greičio – žvalgomasi į antimaterijos ir materijos sąveikos panaudojimą, branduolinių reakcijų energiją ir netgi lazeriu stumiamas šviesos bures, kokias naudos „Breakthrough Starshot| iniciatyva – ir tai, komandos teigimu, atrodo perspektyviausia.
Žinoma, nėra jokių garantijų, kad šis erdvėlaivis kada nors pakils bent nuo braižymo lentos. Bet įsibėgėjęs projektas galėtų suteikti geresnius būdus keliauti ir čia, mūsų planetų sistemoje.
