Bet tokių susidūrimų turėjo būti ir daugiau - taigi, tikėtina, kad Žemė per savo gyvenimą turėjo ne vieną palydovą, tačiau visi kiti arba buvo greitai išmesti tolyn į Saulės sistemą, arba susidūrė su Mėnuliu ir prisijungė prie jo, arba nukrito atgal į Žemę.
Dabar pirmą kartą pastarasis procesas išnagrinėtas skaitmeniniais hidrodinaminiais modeliais. Pasirinkus tikėtinus naujai susiformavusių įvairaus dydžio mėnuliukų orbitų parametrus, apskaičiuota jų tolesnė evoliucija. Nustatyta, kad dažniausiai susidūrimai yra palyginus silpni – mėnuliukas „prabraukia“ Žemės paviršiumi arba suyra dėl potvyninių jėgų, kartu suardydamas dalį Žemės plutos.
Tokių smūgių metu maždaug pusė mėnuliuko prisijungia prie Žemės, o pusė pavirsta nuolaužų žiedu, kuris vėliau gali susijungti į naują, mažesnį, mėnuliuką, prisijungti prie kito palydovo, išlėkti tolyn ar toliau kristi į Žemę. Tiesmuki susidūrimai kaktomuša yra labai efektyvūs – praktiškai visas mėnuliukas prisijungia prie Žemės – bet reti.
Tarpiniais atvejais nuolaužų žiedą sudaro 2-25% mėnuliuko masės, o didžioji šių nuolaužų dalis pabėga toli nuo Žemės. Tokie susidūrimai taip pat gali šiek tiek pakeisti Žemės sukimosi periodą.
Taip pat nustatyta, kad mėnuliukų medžiaga Žemė pasiskirsto lokaliai, taigi šis procesas gali paaiškinti, kodėl skirtingose Žemės vietose randami labai skirtingi sunkių cheminių elementų kiekiai: didžioji dalis šių elementų Žemei formuojantis nuskendo jos branduolyje, o plutoje liko tik tie, kuriuos atnešė vėlesni asteroidų ir mėnuliukų smūgiai.
