Tiesa, gausumu ji gerokai nusileis 2016-ųjų perseidų liūčiai, kai per valandą galima buvo pamatyti 150-200 meteorų – šiemet šis skaičius (kaip ir pernai) turėtų vyrauti apie 60-70, piko metu naktimis iš šeštadienio į sekmadienį ir iš sekmadienio į pirmadienį.
Pasak B.Cooke’o, šiemet kosminio šou negadins ir mėnulis – kaip tik bus jaunatis, tad jo šviesa neužgoš krintančių meteorų.
O žvalgydamiesi po dangų, galite užmesti akį ir į Marsą, Saturną, Venerą ir Jupiterį, kurie turėtų gerai matytis šiomis naktimis.
Iš kur atsiranda perseidai?
Swifto-Tuttle’o kometa yra didžiausias žinomas objektas, pakartotinai praskriejantis pro Žemę. Jos branduolys – apie 26 kilometrai, ir paskutinį kartą šalia mūsų planetos ji praskrido 1992-aisiais, o kitas numatomas praskridimas – 2126-aisiais. Bet kadangi Žemė kiekvienais metais kerta jos paliekamą dulkių ir kosminių nuolaužų šleifą, kiekvienais metais galime mėgautis ir perseidų liūtimi.
Kai grožimės švysčiojančiais meteoritais, iš tiesų stebime kosmines šiukšleles, įskriejančias į Žemės atmosferą, čia įkaistančias (iki 1 650 Celsijaus!) ir sudegančias. Tokių kosminių šiukšlių greitis atmosferoje siekia 59 metrus per sekundę (212 km/h). Paprastai meteorai, kuriuos regime liūties metu, būna daugmaž 97 kilometrų aukštyje virš jūros lygio.
Kol šie objektai yra dar kosmose, jie vadinami „meteoroidais“, bet kai patenka į atmosferą – jie jau „meteorai“. Jei kokia dalelė iki galo nesudega ir nukrenta ant Žemės paviršiaus – tada ji jau „meteoritas“. Bet didžioji dalis perseidų yra pastarajam scenarijui per maži: vidutiniškai jie yra smėlio grūdelio dydžio.
Geriausia meteorus stebėti ten, kur nėra šviesos taršos – gamtoje, kaime, bet kur toliau nuo miesto skleidžiamų šviesų. Patyrę žiūrėtojai į žvaigždes pataria, kad akims apsiprasti reikėtų apie pusvalandžio.
Perseidai taip vadinami todėl, kad Žemę jie pasiekia iš Persėjo žvaigždyno krypties.
Parengta pagal Space.com
