Ir štai dabar mokslininkų komanda paskelbė gerokai priartėjusi prie atsakymo į antrąjį klausimą.
Tyrimo pagrindas – duomenys, surinkti liepos mėnesį, kurie parodė, kad Oumuamua trankėsi po kosmosą ne atsitiktinai. Atrodė, kad kai objektas priartėjo prie Saulės, jis pagreitėjo – kaip kokia kometa savo paviršiuje jis greičiausiai turėjo ledo, kuris galėjo pavirsti vandens garais ir pagreitinti skrydį.
Tai padėjo apskaičiuoti ir tašką, kuriame Oumuamua įskriejo į mūsų sistemą (mokslininkai jį pastebėjo tik jau išskriejantį, tad turėjo atkurti trajektoriją.
Astronomai sulygino duomenis, surinktus iš Europos kosminės agentūros misijos „Gaia“ – šios misijos tikslas buvo nustatyti itin tikslias žvaigždžių buvimo koordinates. Toks žvaigždžių žemėlapis svarbus ne tik tuo, kad leidžia nustatyti žvaigždžių sistemas, bet ir apskaičiuoti jų jų gravitacijos įtaką tarpžvaigždinių kelionių metu.
Ir remiantis visais šiais duomenimis, mokslininkams pavyko apskaičiuoti keturias žvaižgdes, kurių pašonėse galėjo užgimti Oumuamua: raudonoji nykštukė HIP 3757, į mūsų Saulę panaši HD 292249 ir dar dvi žvaigždės, kurių pavadinimai bei kodai kol kas nenurodomi.
Astronomai mano, kad Oumuamua (šis pavadinimas havajietiškai reiškia „pirmiausia atvykstantis pasiuntinys iš toli“) turėjo atskrieti iš žvaigždės sistemos, kurioje yra bent viena milžiniška dujų planeta (kaip mūsų Jupiteris ar Saturnas) – tik tokiomis sąlygomis asteroidas galėjo būti „išspirtas“ į tarpžvaigždinę kelionę.
Kol kas nežinoma, kad nors kuri viena iš žvaigždžių-kandidačių turėtų nors vieną planetą – bet tokia padėtis gali greitai pasikeisti: iki šiol šios sistemos nebuvo itin kruopščiai tyrinėtos, o dabar, tikėtina, į jas atsigręš astronomų teleskopai.
Parengta pagal Space.com
