Baigusi neurobiologijos studijas Harvarde, o neuromokslų daktarės laipsnį įgijusi Stanfordo universitete, moteris įgyvendino savo vaikystės svajonę dirbti NASA ir šiuo metu Kosmoso biomokslų tyrimų skyriuje (angl. Space Biosciences Research Branch) NASA Ameso centre ji užsiima žmogaus centrinės nervų ir imuninės sistemų tyrimais. Ji siekia išsiaiškinti, kaip astronautai galėtų sėkmingai nuskristi į kosmosą ir grįžti į Žemę pakankamos sveikatos. Todėl mokslininkę labiausiai domina neuroimuniniai ir neurovaskuliniai sutrikimai, kuriuos gali sukelti kosminė spinduliuotė, neišvengiama visiems astronautams, ateityje keliausiantiems į Mėnulį bei Marsą.
– Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie savo mokslinę kelionę – kas Jus atvedė iki NASA?
Nuo pat vaikystės žavėjausi kosminiais tyrimais ir svajojau dirbti NASA dar tuo metu, kai tiek NASA, tiek Kalifornija atrodė maždaug taip pat toli, kaip Mėnulis. O iš mokslų labiausiai traukė biologija, ypač neurobiologija, kurios 2003-iaisiais Lietuvoje dėstoma nebuvo, tad stojau į JAV universitetus, bandydama gauti visą stipendiją. Po dvejų metų bandymų įstojau, studijavau neurobiologiją Harvarde, vėliau gavau neuromokslų daktaro laipsnį Stanforde ir vis svajojau apie NASA.
Na, o per podoktorantūros studijas Kalifornijos universitete San Franciske supratau, kad mano tyrimai apie nervų ir imuninės sistemos sąveikas puikiai pritaikomi kosmobiologijos srityje, ir buvau pakviesta prisijungti prie Radiacinės biofizikos laboratorijos NASA Ameso tyrimų centre, kur jau esu ketverius metus.
– Kokius tyrimus vykdote šiuo metu?
Šiuo metu tyrinėju, kaip kosminė radiacija (tokia, kuri astronautus veiks kelionių į Mėnulį ir į Marsą metu) veikia smegenis, ypač smegenų kraujagysles. Tam konstruojame audinių ir organų modelius, modeliuojame radiaciją naudodami greitintuvus ir tiriame, kokie pokyčiai įvyksta tiek ląstelių, tiek visų kraujagyslių lygmeniu ir kaip būtų galima sumažinti radiacijos daromą žalą astronautų sveikatai.
– Kas Jūsų darbe suteikia Jums daugiausia džiaugsmo – ar tai kažkas, su kuo susiduriate nuolat, ar vienas svarbus atradimas?
Būtent man asmeniškai daugiausia džiaugsmo teikia darbas su studentais ir jaunaisiais mokslininkais, kurie dar tik pradeda savo mokslinę karjerą. Nepaprastai smagu kartu dirbti, ieškoti atsakymų į jų užduotus klausimus ir matyti juos sumąstančius vis naujus eksperimentus, puikiai pasirodančius per konferenciją ar išspausdinančius pirmąjį straipsnį. Labai didžiuojuosi savo studentais ir visada stengiuosi juos palaikyti, net jeigu jie jau seniai su manimi nebedirba.
– Kaip manote, kokie dalykai svarbiausi mokslininko karjeroje – gebėjimas susitvarkyti su nesėkmėmis, visiškas atsidavimas vienam tikslui, įkvepianti darbo aplinka ar kažkas kita?
Atsakysiu apie save – man labiausiai mokslinėje karjeroje padėjo atkaklumas bei drąsa imtis naujos, visiškai nepažįstamos veiklos (ar naujos eksperimentinės technikos, ar naujos mokslinės srities, ar netgi apsiimti dėstyti pirmąsias paskaitas) ir jos išmokti tiesiog bedirbant. Be to, labai padeda nepalaužiamas entuziazmas – turbūt sunkiau pasakyti, kiek jis tiesiogiai padėjo siekiant karjeros, bet užtikrino, kad kasdien su malonumu keliauju į darbą.
– „Open Readings“ konferencija orientuota į jaunuosius (bakalauro, magistrantūros pakopų) mokslininkus. Jei galėtumėte duoti jiems vieną patarimą, koks jis būtų?
Labai džiaugiuosi šia konferencija – jos labai reikalingos. O patarsiu, kad ir kaip sunku būtų kasdieniniuose tyrimuose, kad ir kiek nesėkmių kamuotų, vis tiek neprarasti paprasčiausio mokslinio smalsumo ir atradimo džiaugsmo. Užsiimdami mokslu jūs dirbate ateičiai – nors ir po mažiausią dalelytę, gilinate visos žmonijos žinias. Tiesą sakant, man sunku įsivaizduoti ką nors įdomesnio ir labiau įkvepiančio.
Dr. Eglės Čekanavičiūtės paskaitos Kviečiame klausyti kovo 19 d., 9.00 val. „Open Readings“ paskyroje „YouTube“.
