Mokslininkai jau senokai spėjo, kad tarpžvaigždinėje erdvėje turėtų būti klajojančių juodųjų skylių, bet lig šiol jų niekas nebuvo radęs. Tai lemia pati juodųjų skylių prigimtis – juodą, nespinduliuojantį kūną juodame dangaus fone pastebėti tikrai nelengva. Tačiau jų egzistavimo prielaidos buvo labai įtikimos. Ankstesni tyrimai parodė, kad juodosios skylės dažnai susiformuoja žvaigždėms užbaigus savo egzistavimą ir įvykus jų branduolio kolapsui, įprastai lydint supernovos sprogimui. O kadangi stebėta daugybė tokių supernovų, atrodė logiška tikėtis, kad turėtų būti sukuriama ir ne mažiau juodųjų skylių.
Bet norint jas rasti, reikia ieškoti lęšiavimo įvykių – kai žvaigždžių šviesą išlenkia jos kelyje pasitaikiusi juodoji skylė. Kadangi atstumai dideli, lęšiavimo efektas neryškus ir jų aptikti beveik neįmanoma net ir su geriausiais dabartiniais teleskopais.
Bet fortūna nusišypsojo 2011 metais – tokio lęšiavimo ieškančios dvi projekto komandos pastebėjo nei iš šio nei iš to ryškėjančią žvaigždę. Suintriguoti tyrėjai ėmėsi analizuoti kosminio teleskopo „Hubble „ duomenis. Šešerius metus jie stebėjo kintančią šviesą, vildamiesi, kad šis pokytis vyksta dėl juodosios skylės sukelto sustiprinimo. Tuomet jie atrado dar kai ką - atrodė, kad kinta ne tik žvaigždės ryškis, bet ir jos pozicija.
Tyrėjų manymu, tokį pokytį gali sukelti tik nematomas judantis objektas, kuriam praskrendant, jo skleidžiama jėga tempia šviesą - taigi, tarpžvaigždinė juodoji skylė. Mokslininkai toliau tyrė žvaigždę ir jos šviesą, ir galiausiai atmetė bet kokią šviesos iš lęšiavimo galimybę, o taip pat patvirtino, kad ryškio padidėjimas truko ilgai – abi šios aplinkybės yra būtinos, norint patvirtini juodosios skylės egzistavimą.
Apibendrinant, šis įrodymas pakankamas, kad būtų galima patvirtinti laisvai skriejančios juodosios skylės stebėjimą. Tyrėjams netgi pavyko išmatuoti jos masę – 7M☉ – ir skriejimo greitį – apie 45 km/s.
