Kai aplink jauną žvaigždę pradeda formuotis planetos, jos sukaupia pirminę atmosferą, sudarytą daugiausia iš vandenilio ir helio. Daugelis planetų ilgainiui praranda šią atmosferą, nes ją pakeičia sunkesnės dujos – pavyzdžiui, deguonis ir azotas, kaip ir mūsų Saulės sistemos uoliniuose pasauliuose (tame tarpe ir Žemėje). Tačiau gali būti, kad kai kurios didesnės už Žemę planetos galėjo išlaikyti pirmykštę atmosferą.
Tai gali būti svarbu, nes esant pakankamai dideliam slėgiui, vandenilis gali veikti kaip šiltnamio efektą sukeliančios dujos, sugeriančios šilumą ir sulaikančios ją atmosferoje, užuot leidusios jai sklisti į kosmosą. Christophas Mordasini iš Berno universiteto (Šveicarija) ir jo kolegos atliko tūkstančius modeliavimų – kad ištirtų, kiek ilgai šis efektas galėtų išlaikyti šiek tiek didesnių už Žemę pasaulių temperatūrų intervalą, tinkamą skystam vandeniui.
Jie nustatė, kad, priklausomai nuo planetos masės ir atstumo nuo žvaigždės, šis vandenilio šiltnamio efektas gali išlaikyti vidutinio klimato sąlygas planetose iki 8 milijardų metų. Taip buvo net vadinamosiose klajojančiose planetose, kurios neturi savo žvaigždės – nes tikėtina, kad storos atmosferos sulaiko šilumą, atsirandančią dėl radioaktyviųjų elementų skilimo, vykstančio po žeme.
„Nežinome, ar vandens buvimas lemia gyvybės atsiradimą, tačiau bent jau atrodo įmanoma, kad gyvybė galėtų egzistuoti labai ilgai“, – sako C.Mordasini. Žemėje yra bakterijų, kurios gali išgyventi panašiomis sąlygomis, apsuptos ne azoto ir deguonies, o vandenilio ir helio.
Kadangi tokių pasaulių atmosferos būtų labai storos, o jų masė būtų maždaug 100 kartų didesnė už Žemės atmosferos masę, slėgis šių pasaulių paviršiuje būtų didelis, o temperatūros svyravimai būtų menki. „Žemėje diena ir naktis lemia visus šiuos temperatūrų skirtumus, tačiau šiose planetose to nebūtų, – teigia mokslininkas. – Vaizdas būtų tarsi labai miglota diena, temperatūra būtų pastovi, o gyvenimas vyktų lėtokai“.
Tyrimas skelbiamas žurnale „Nature Astonomy“.
Parengta pagal „New Scientist“.