Ateityje mokslininkai norėtų tyrinėti ir sudėtingesnes vietoves – pavyzdžiui Marinerio slėnį arba ašigalių ledo kepures. Pastarosios labai įdomios ne tik tuo, kad ten daug vandens ledo, kurio labai reikės kolonistams, bet ir tikimybe giliai po ledu atrasti skysto vandens telkinių. Kaip pagerinti marsaeigių navigacijos galimybes, kad jie pajėgtų važinėti regionuose su gausybe griovių ir duobių, akmenų ir ledo luitų?
Pridėti daug sudėtingesnių prietaisų į patį marsaeigį sudėtinga – mat kiekvienas jo kilogramas yra aukso vertės. Grupė mokslininkų siūlo kitokią išeitį – sukurti nedidelį palydovų tinklą aplink Marsą, kuris padėtų marsaeigiams susigaudyti, kur jie yra.
Tyrimo autoriai įvertino, kaip tokiam tikslui būtų galima panaudoti šiuo metu gaminamus ryšių ir stebėjimų palydovus. Jų teigimu, vos penkių palydovų tinklas, paleistas tinkama orbita, galėtų praktiškai nuolat palaikyti ryšį su ašigalius tyrinėjančiais paviršiniais zondais.
Palydovai savo padėtį sektų remdamiesi savo pačių judėjimo pokyčiais ir labai detaliu Marso gravitacijos modeliu. Pastarasis būtų paremtas šiuo metu turimais duomenimis, kuriuos surinko „Mars Reconnaisance Orbiter“ ir „Mars Global Surveyor“ misijos.
Bendraudami tarpusavyje ir su paviršiumi palydovai teiktų navigacijos paslaugą praktiškai be ryšio su Žeme – jo reikėtų tik periodiniams sistemos atnaujinimams.
Sistema būtų naudinga ne tik marsaeigių navigacijai, bet ir, pavyzdžiui, besileidžiantiems Marse prietaisams. Jie irgi galėtų komunikuoti su palydovais ir taip daug tiksliau nustatyti savo padėtį.
Šiandieninius palydovus reikėtų šiek tiek modifikuoti, kad jie tiktų Marso sąlygoms – pavyzdžiui, apsaugoti nuo žalingos spinduliuotės – tačiau iš principo toks projektas būtų labai pigus, mat palydovus būtų galima paleisti kartu su kuria nors kita misija.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Acta Astronautica“.
