Atradimas padarytas nagrinėjant zondo „Magellan“ nuotraukas, darytas 1991 metais. Zondas skenavo visą planetos paviršių radaru – tai efektyviausias būdas pažvelgti kiaurai tankius Veneros debesis.
Kol kas „Magellan“ sudaryti venerlapiai yra geriausia informacija apie planetos paviršiaus struktūras. Ištyrę daugybę nuotraukų porų, kur ta pati paviršiaus vieta nuskenuota skirtingu metu, mokslininkai aptiko vieną regioną Matės kalne, kuris aiškiai pakito tarp 1991 metų vasario ir spalio.
Maždaug pusantro kilometro skersmens krateris padvigubėjo, išplisdamas į rytus, o šiaurėn besileidžiantį šlaitą padengė nauja lavos nuošliauža. Nors vien iš nuotraukų negalima pasakyti, kad nuošliaužą tikrai sudaro iš kraterio ištekėjusi lava, tyrimo autorių teigimu, kitokios interpretacijos negali paaiškinti visų matomų pokyčių.
Matės kalnas – vienas iš keturių labiausiai tikėtinų vis dar aktyvių ugnikalnių Veneroje. Apskritai netiesioginių įrodymų apie tebesitęsiantį vulkanizmą aptikta jau seniau, bet šis yra pirmasis toks tvirtas tikro lavos išsiveržimo pavyzdys.
Dauguma mokslininkų tikėjosi, kad ugnikalnių Veneroje yra, nes panašaus dydžio į Žemę planeta turėtų gaminti panašiai gelmių šilumos, kuri turi kažkaip pabėgti į išorę.
Žemėje kasmet įvyksta apie 50 ugnikalnių išsiveržimų. Kitas laukiantis klausimas Veneros tyrimų misijoms bus išsiaiškinti, kaip dažnai jie vyksta Veneroje ir kokie energingi yra.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Science“.
