Raudonojoje planetoje aptikti senoviniai smėlio paplūdimiai rodo, kad kadaise šiaurinėje planetos dalyje plytėjo didelis skystas vandenynas.
Tyrimą atlikusi mokslininkų grupė iš Kinijos ir JAV teigia, kad ši senovinė pakrantė yra kol kas tvirčiausias įrodymas, kad Raudonoji planeta anksčiau buvo tinkama gyventi.
„Kai žvelgiame atgal, kur Žemėje atsirado pirmoji gyvybė, matome, kad ji vystėsi vandenynų ir sausumos sąveikoje – tad tai piešia vaizdą apie senovinius gyvybei palankius aplinkos veiksnius, galėjusius sukurti mikrobiologinei gyvybei palankias sąlygas“, – sakė Pensilvanijos valstybinio universiteto (JAV) geologijos docentas, vienas iš tyrimo autorių Benjaminas Cardenasas.
Prieš keturis milijardus metų šie smėlio paplūdimiai greičiausiai buvo Saulės nutvieksti, smėlėti ir švelniai skalaujami bangų.
„Radome įrodymų, kad buvo vėjas, bangos, netrūko smėlio – tikras atostogų stiliaus paplūdimys“, – sakė B. Cardenasas.
Tam, kad tai išsiaiškintų, tyrėjai pasitelkė Kinijos nacionalinės kosmoso administracijos marsaeigį „Zhurong“, kuris, naudodamas radarinį vaizdą, ištyrė iki 80 m gylio Marso paviršiaus šiaurinėje Marso dalyje, vadinamoje Utopijos lyguma.
10–35 m gylyje jie aptiko 76 slypinčias struktūras. Paaiškėjo, kad tai nuosėdinės nuogulos, panašios į tas, kurios aptinkamos aplink Žemės pakrantes.
Marso nuosėdų struktūra, storis ir ilgis bylojo, kad jas suformavo ne upės, vėjas, lava ar tirpstantis ledas, o senovinis vandenynas. Be to, jos buvo beveik identiškos toms, kurios yra 21 Žemės vietoje, įskaitant Bengalijos įlanką.
Tiksliau, šie dariniai, vadinami priekrantės nuosėdomis (angl. foreshore deposits), 15 laipsnių kampu pasvirę žemyn vandenyno link ir susidaro dėl potvynių ir atoslūgių bei vėjų nešamų nuosėdų, pavyzdžiui, smėlio.
„Tai mus iš karto sudomino, nes tai rodo, kad čia būta bangų, o tai reiškia, kad buvo dinamiška oro ir vandens sąsaja, – sakė B. Cardenasas. Ši sąveika, kuri vyko ir ankstyvojoje Žemės istorijoje, yra svarbi gyvybės pradžiai.
Šis atradimas leidžia manyti, kad Marse dešimtis milijonų metų vyravo šiltas ir drėgnas klimatas.
„Esame linkę galvoti apie Marsą tik kaip apie statišką planetą, tačiau jis vystėsi. Jame tekėjo upės, judėjo nuosėdos, buvo formuojama ir ardoma sausuma, – sakė B. Cardenasas. – Tokio tipo nuosėdinė geologija gali papasakoti, kaip atrodė kraštovaizdžiai, kaip jie evoliucionavo, ir, svarbiausia, padėti mums nustatyti, kur norėtume ieškoti praeityje egzistavusios gyvybės.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Parengta pagal „BBC Science Focus“.