Paaiškinimų šiai tendencija buvo siūloma įvairių: pavyzdžiui, asteroidus gali suardyti potvyninės jėgos, jie gali įkristi į Saulę arba visiškai išgaruoti dėl Saulės spindulių sugerties. Tačiau šie mechanizmai vieną vidutinio dydžio asteroidą sunaikintų tik per milijoną metų ar ilgiau.
Prieš dešimtmetį pasiūlyta dar viena hipotezė: asteroidai, ypač tamsūs, priartėję prie Saulės greitai įkaista ir susprogsta. Na, moksliškai tai pavadinta „momentine termiškai skatinama erozija“. Dabar mokslininkai pateikė eksperimentinių įrodymų, kad toks procesas tikrai įmanomas.
Tyrėjai panaudojo specializuotą tyrimų kamerą, skirtą atkurti ekstremalų vakuumą ir spinduliuotę, panašią į tą, kuri egzistuoja netoli Saulės. Jie pagamino tamsių asteroidų, priskiriamų CI anglinių chondritų klasei, analogus – ir jų gumulėlių mėginius patalpino kameroje.
Susiję straipsniai
Stiprinant spinduliuotės intensyvumą, mėginiai susprogo. Procesas ne visada buvo momentinis: kai kurie mėginiai išgyveno kelias valandas apšviečiami spinduliuote, atitinkančia 0,22 astronominių vienetų atstumą, bet 0,1 astronominio vieneto nuotoliu jie beveik akimirksniu patyrė sparčią terminę eroziją.
Tyrėjai išskyrė tris proceso fazes: pirmoji – pradinis kaitinimo etapas, kurio metu išmetama šiek tiek dulkių; antroji – „sprogiojo išmetimo“ fazė, kai milimetrų dydžio fragmentai nustumiami nuo asteroido paviršiaus; trečioji – paviršinio sluoksnio degradacija, kai šiluma prasiskverbia į asteroido struktūrą, verčia jį plėstis ir galiausiai suardo.
Procesą pagreitina juodas asteroidų paviršius – nes jie sugeria daugiau Saulės energijos, todėl kaista greičiau. Tai paaiškina, kodėl jų arti Saulės yra mažiau nei kitų tipų asteroidų.
Apskaičiuota, kad CI chondritų simuliantai, veikiami Saulės spinduliuotės intensyvumo, atitinkančio maždaug 0,2 astronominio vieneto nuotolį, sunaikinami per kelias minutes.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Icarus“.