Tarp nuotraukų, kurias užfiksavo įgula, dirbusi poromis prie „Orion“ kapsulės langų, yra Žemė, kylanti iš už Mėnulio, Saulės užtemimas ir 950 km pločio Mėnulio Rytų jūros dalys, kurios niekada nebuvo stebėtos plika akimi.
Tikimasi, kad kiti vaizdai padės išsiaiškinti, ką reiškia astronautų minėti rudi, žali ir oranžiniai atspalviai pilkšvame kraštovaizdyje – ir galbūt silpni Mėnulio dulkių sluoksniai, kurie galėjo būti matomi Žemės patekėjimo metu.
Pirmadienį apsisukę aplink tolimąją Mėnulio pusę – manevras, dėl kurio įgulos ryšys su misijos valdymo centru buvo nutrūkęs 40 minučių – keturi astronautai dabar skrieja atgal į Žemę. Ketvirtis milijono mylių trukmės kelionė atgal turėtų baigtis nusileidimu į vandenį netoli San Diego pakrantės penktadienį 20 val. 7 min. JAV rytų laiku (šeštadienį 3 val. 7 min. Lietuvos laiku).
Susiję straipsniai
NASA astronautė Christina Koch, kuri yra pirmoji moteris, apskridusi Mėnulį, pasidalijo įspūdžiais apie Mėnulio paviršiaus stebėjimą iš tokio artimo atstumo. „Aš tiesiog pajutau nepaprastą jaudulį, žiūrėdama į Mėnulį. Tai truko vos sekundę ar dvi, ir net negalėjau to pakartoti, bet kažkas mane staiga įtraukė į Mėnulio kraštovaizdį, ir jis tapo realus“, – prisiminė astronautė.
Ji pasakojo, kad ją ypač sužavėjo ryškūs nauji krateriai. „Jie tokie ryškūs, palyginti su likusia Mėnulio dalimi“, – sakė ji.
„Žiūrėti pro iliuminatorių buvo labai jaudinantis patyrimas. Aš atsidūriau tiesiai ten, kur buvo Christina, ir vaikščiojau ten apačioje, ant paviršiaus, lipau ir važiavau bekelėmis po tą nuostabų reljefą“, – NASA valdymo centrui pasakojo V. Gloveris.
Kapsulė „Orion“ savo kelionę į Mėnulį pradėjo balandžio 1 d., kai ji pakilo iš Kennedy kosminio centro Floridoje, naudodama NASA „Space Launch System“ – raketą, skirtą tolimųjų kosmoso misijų vykdymui. Laive yra NASA astronautai Ch. Koch, C. Gloveris, R. Wisemanas bei Kanados kosmoso agentūros astronautas Jeremy Hansenas.
Antradienio rytą telefonu kalbėdamas su Donaldu Trumpu, kuris astronautų paklausė, ar jie mato didelį skirtumą tarp Mėnulio tolimosios pusės ir artimosios pusės, J. Hansenas atsakė: „Žemės trauka turėjo didelį poveikį artimajai Mėnulio pusei, pakeisdama visas tas tamsias jūras – tas Mėnulio dėmės, kurias matote iš Žemės – tolimajame pusėje viskas yra labai skirtinga. Nors matyti keletas mažų jūrų ir gilių kraterių dėmių, toje pusėje jų beveik nėra, taigi, tai labai įdomu.“
Tuo tarpu, atsakydamas į D. Trumpo klausimą, kaip jautėsi per 40 minučių trukusį ryšio nutrūkimą ir ką tuo metu veikė astronautai, Gloveris pasakė: „Aš pasimeldžiau, bet tada turėjau tęsti darbą. Iš tiesų tuo metu fiksavau mokslinius Mėnulio tolimosios pusės stebėjimus.“
„Tai buvo momentas, kai buvome toliausiai nuo Žemės ir arčiausiai Mėnulio, todėl galėjome atlikti vienus iš išsamiausių Mėnulio tolimosios pusės stebėjimų iš arti, taigi, čia buvome užsiėmę ir labai sunkiai dirbome – ir turiu pasakyti, kad tai buvo tikrai gana malonu“, – pridūrė jis.
Apibūdindamas užtemimą, kurį matė įgula, R. Wisemanas nurodė: „Dienos staigmena – ką tik baigėsi užtemimas, kur Saulė, Mėnulis – visas tamsus Mėnulis, maždaug tokio dydžio, kaip tas, kurį stebėjome pro iliuminatorių – galėjome matyti saulės karūną, o tada pamatėme planetų eilę ir Marsą.
Naktį iš pirmadienio į antradienį įgula pagerino rekordą, susijusį su toliausiai nuo Žemės nukeliavusiais žmonėmis, pasiekdama 406 772 kilometrų atstumą ir viršydama ankstesnį rekordą – 400 172 kilometrų, kurį 1970 m. pasiekė „Apollo 13“. Artimiausiai priartėjusi prie Mėnulio, „Artemis II“ įgula buvo už 6 550 kilometrų nuo Mėnulio paviršiaus.
Norėdami pažymėti grįžimo etapą po skrydžio aplink Mėnulį, NASA skrydžių kontrolieriai Hiustone apvertė savo konsolių misijos emblemas, pakeisdami išvykimo kelionės vaizdą, kuriame Mėnulis buvo priešais Žemę, į vaizdą, kuriame Mėnulis yra už Žemės.
Misijos mokslo vadovė Kelsey Young pažymėjo, kad įgulos nariai per 30 minučių stebėjimo laikotarpį – daugiausia užtemimo metu – pastebėjo keletą smūginių blyksnių.
„Smūginius blyksnius sukelia į Mėnulį krintantys mikrometeoritai, ir jie tikrai padeda mums sužinoti apie dinamišką Mėnulio aplinką, – sakė ji. – Manome, kad jie pamatė mažiausiai keturis, o galbūt net iki šešių smūgio blyksnių.“
K. Young taip pat atkreipė dėmesį į įgulos narių pastebėtus Mėnulio spalvų niuansus. „Jie iš karto pradėjo apibūdinti žalią spalvą aplink Aristarcho plynaukštę ir įvairius rudus atspalvius – turėdama omenyje Mėnulio kraterį šiaurės vakarų dalyje, esančioje Mėnulio artimojoje pusėje, nurodė ji. – Šios spalvos tikrai padeda mums suprasti Mėnulio medžiagų cheminės sudėties niuansus“.
Atsakydamas į klausimą apie misijos optinį ryšį, kuris naudoja šviesą informacijai perduoti dideliais atstumais, NASA skrydžių direktorius Rickas Henflingas sakė, kad per naktį antžeminė komanda per šiek tiek daugiau nei 45 minutes iš įgulos gavo 20 gigabaitų duomenų.
„Tai kelis kartus daugiau nei gauname per mūsų S juostos telemetrijos sistemą, taigi, optinis ryšys veikia tikrai puikiai“, – apibendrino jis.
S juostos telemetrijos sistema yra radijo ryšio sistema, kuri naudoja S juostos dažnius – apie 2–4 GHz – duomenims, įskaitant padėtį, greitį ir sistemos būklę, perduoti tarp erdvėlaivių, palydovų ir antžeminės stoties.
Kapsulė grįš į Žemę po to, kai atsiskirs nuo aptarnavimo modulio, kuris teikė energiją ir varomąją jėgą kelionei į Mėnulį. Vienas iš rizikingiausių etapų yra grįžimas į atmosferą, kai kapsulė į ją įskries didesniu nei 32 000 kilometrų per valandą greičiu, dėl ko jos šiluminis skydas įkaista iki temperatūros, viršijančios 1600 °C, rašo „The Guardian“.
Įspūdingi kadrai: NASA pasidalino vaizdais iš „Artemis 2“ skrydžio aplink Mėnulį
