Remiantis NOAA duomenimis, stipriausiai audra siautėjo nuo šeštos ryto iki daugmaž devintos ryto – Žemės geomagnetinio lauko aktyvumą žymintis Kp indeksas tuo metu siekė 7 – o tai jau reiškia G3 stiprio – arba stiprią audrą.
Nuo tada audra ėmė silpnėti, ir apie vidurdienį siekia Kp 6, kas žymi vidutinę audrą. 15–18 val. audra turėtų nurimti, bet dar kartą įsisiautės 18–23 val. – tačiau tada Kp sieks tik 5, tad tai bus G1 stiprio – silpna – audra.
NOAA geomagnetines audras skirsto į 5 stiprius: G1 žymi „nedidelę“ (angl. minor), G2 – „vidutinę“ (angl. moderate), G3 – stiprią (angl. strong), G4 – smarkią (angl. severe), o G5 – ekstremalią (angl. extreme).
G3 ir didesnio stiprio geomagnetinės audros gali lemti rimtesnius radijo ryšių trukdžius, elektros tinklų įtampos svyravimus, problemų gali kilti ir kosminiams palydovams, o dideliame aukštyje skrendančių lėktuvų keleiviai ir įgula gali susidurti su padidinta spinduliuotės rizika.
Esant G2 stipriui, aukštos įtampos elektros energijos sistemose gali kilti įtampos pavojaus signalai, ilgai trunkanti audra gali sugadinti transformatorius. Kalbant apie kosminius aparatus, antžeminė kontrolei gali tekti imtis korekcinių veiksmų dėl orientacijos, galimi pasipriešinimo pokyčiai gali turėti įtakos orbitų prognozėms, o kalbant apie situaciją arčiau Žemės paviršiaus, aukštesnėse platumuose gali silpnėti aukšto dažnio radijo bangų sklidimas, taip pat pašvaistės gali matytis kiek toliau nuo įprastų platumų ašigaliuose.
Esant G1 stipriui gali atsirasti silpni elektros tinklo svyravimai, gali atsirasti nežymus poveikis palydovų veikimui, tokia audra gali turėti šiokios tokios įtakos migruojantiems gyvūnams (kurie orientuojasi pagal magnetinius laukus).
Kas įdomu – šią geomagnetinę audrą sukėlė „kanibališkas“ Saulės vainiko masės išmetimas (CME), susiformavęs iš retų saulės dėmių.
Susiję straipsniai
Saulės išsiveržimas prasidėjo birželio 2 d. iš saulės dėmės 4455 – tamsaus ploto saulės paviršiuje, kur galingi magnetiniai laukai susipynė ir tapo nestabilūs. Tada šios lauko linijos trūko, sukeldamos seriją X klasės saulės pliūpsnių – galingiausių saulės išsiveržimų – kartu su daugybe CME.
CME yra dideli, greitai judantys magnetizuotos plazmos ir Saulės spinduliuotės debesys, kurie kartais kartu su Saulės pliūpsniais išmetami į kosmosą. Jei CME susiduria su Žeme, jie sukelia Žemės magnetinio lauko sutrikimus, vadinamus geomagnetinėmis audromis, kurios gali sukelti dalinius radijo ryšio sutrikimus ir sukurti ryškias šiaurės pašvaistes daug toliau nuo Žemės magnetinių polių nei įprastai.
Remiantis NOAA modeliu, vienas iš per išsiveržimą išmestų CME pasivijo ir absorbavo lėtesnį, taip sukeldama jungtinį, „kanibališką“ išsiveržimą.
Ir kaip rašo „Live Science“, tai gali būti ne paskutinis išsiveržimas, kurį matome iš Saulės dėmės Nr. 4455. Tai reta „anti-halo“ tipo Saulės dėmė, o tai reiškia, kad jos magnetinis poliškumas yra priešingas, palyginti su kitomis to paties pusrutulio saulės dėmėmis. Pasak spaceweather.com, tokia poliškumo rūšis, pasitaikanti mažiau nei 10 proc. Saulės dėmių, daro šią saulės dėmę labai nestabilią ir didina tikimybę, kad ji išmes galingus Saulės pliūpsnius.
Per pastaruosius kelerius metus nuo Saulės paviršiaus atsiskyrė rekordiškai daug galingų X klasės Saulės pliūpsnių, kurie Žemę užklupo kaip Saulės audros. Šis rekordas iš dalies susijęs su mokslininkų Saulės stebėjimo technologijų ištobulinimu, tačiau taip pat ir su tuo, kad 2024 m. Saulė pasiekė 11 metų Saulės dėmių aktyvumo piką, dar vadinamą Saulės maksimumu.
Pasiekusi šį piką, Saulė įžengė į laikotarpį, vadinamą „mūšio zona“ – tai palyginti mažai ištirta Saulės fazė, kai nestabilumai mūsų žvaigždės neseniai apsivertusiame magnetiniame lauke paskatina Saulės skylių, anti-halo Saulės dėmių ir vėlesnių geomagnetinių audrų susidarymą.
Blogiausias Saulės audros scenarijus yra superaudra – tokia kaip 1859 m. Carringtono įvykis, kurio metu buvo išleista maždaug tiek pat energijos, kiek 10 milijardų megatonos stiprumo atominių bombų. Po susidūrimo su Žeme galingas Saulės dalelių srautas padegė telegrafo sistemas visame pasaulyje ir sukėlė šiaurės pašvaistę, ryškesnę nei pilnaties šviesa, kuri buvo matoma net toli pietuose – pavyzdžiui, Karibuose.
Carringtono įvykis sukėlė maždaug 45 magnitudės Saulės pliūpsnį, kuris iki šiol lieka rekordiniu, tačiau tikriausiai tai toli gražu ne blogiausia, ką saulė gali sukelti – senovinių medžių rievės saugo įrodymus apie dar galingesnius sprogimus, įvykusius dar gerokai prieš atsirandant žmonėms .