Niekas taip gerai kaip astronautai nežino, ką reiškia ilgalaikė izoliacija. Mėnesių mėnesius uždaryti kosmose jie skrieja tūkstančius kilometrų virš savo namų, artimųjų ir visko, kas bent kiek primena įprastą gyvenimą.

Ispaniško kraujo turinčiam amerikiečiui astronautui Michaelui Lopezui-Alegriai kai kurie gyvenimo per koronaviruso pandemiją aspektai nelabai skyrėsi nuo gyvenimo kosmose.

Jis yra atlikęs keturis JAV kosmoso agentūros NASA skrydžius – vieną Tarptautinėje kosminėje stotyje ir tris erdvėlaiviu „Space Shuttle“. M.Lopezas-Alegria taip pat yra NASA rekordininkas pagal daugiausia išėjimų į atvirą kosmosą – net dešimt, iš viso praleidęs už erdvėlaivio ribų 67 val. 40 min. Jo skrydis, 2006–2007 m. trukęs 215 dienų, tuo metu buvo vienas ilgiausių JAV astronautų istorijoje.

2012-aisiais M.Lopezas-Alegria pasitraukė iš NASA. Šiandien 68 metų veteranas, įtrauktas į JAV Astronautų šlovės muziejų, konsultuoja kosmoso pramonės įmones, taip pat dalyvauja įvairių viešų ir privačių kosminių organizacijų patariamosiose tarybose bei komitetuose.

[[ge:lrytas:lrytas:42327876]][[ge:lrytas:lrytas:42031315]][[ge:lrytas:lrytas:42006991]]

Kai pasaulį 2020 m. užklupo koronavirusas, milijonams žmonių gyvenimas apvirto aukštyn kojomis – daugelis pasijuto įkalinti tarp keturių sienų. Bet M.Lopezui-Alegriai, kaip ir ne vienam jo kolegai astronautui, karantinas per pandemiją priminė tą jausmą, kurį jis jau buvo patyręs per ilgas misijas orbitoje.

M.Lopezas-Alegria su žurnalu „Esquire“ pasidalijo mintimis apie vienatvę kosmose, konfliktų sprendimą būnant uždaroje erdvėje ir apie tai, kaip imama vertinti Žemės unikalumą.

– Ar kada nors jautėtės vienišas kosmose, toli nuo artimųjų?

– Turėjome nemažai būdų bendrauti, įskaitant elektroninį paštą. Buvo netgi telefonas, kuriuo galėjome paskambinti faktiškai bet kam Žemėje. Be to, beveik visą dieną palaikėme nuolatinį ryšį su misijos valdymo komanda Hiustone.

Todėl tikrai nesijauti vienas. Šiais laikais galima įsivaizduoti, kad žmonės Antarktidoje arba povandeniniuose laivuose yra labiau izoliuoti nei mes kosmose. Be to, vaizdas iš aukštai kur kas gražesnis.

– Esant tokiam izoliuotam, kur nuklysta mintys?

– Ramiausios akimirkos būna tada, kai žiūri pro langą į Žemę. Dažniausiai matai debesis arba vandenyną – jų mūsų planetoje, pasirodo, tikrai daug. Žvelgdamas ne visuomet ieškai ko nors konkretaus – tiesiog stebi slenkantį peizažą. Mintys tada klaidžioja ne kitaip nei Žemėje, kai turi minutę patylėti ir susikaupti.

Galvoji apie tai, kas tau artima, – apie šeimą, darbą arba, mano atveju, Bostono „Red Sox“ beisbolo komandą.

– Kai buvote kosmose, ko labiausiai laukėte prieš sugrįždamas į Žemę?

– Pasiilgsti Žemės kvapų – lietaus, ką tik nupjautos žolės. Tokių dalykų kosmose neįmanoma patirti.

Pasiilgau vyno taurės prie vakarienės. Ir, tiesą sakant, pasiilgau gaminimo, nes orbitoje visas maistas jau paruoštas iš anksto, tereikia jį pašildyti. Labiausiai pasigendi tų kasdienių, įprastų dalykų, kurie atrodo tokie paprasti, kol jų netenki.

– Ar psichologiškai ruošėtės, kad išliktumėte pozityvus bėgant laikui kosmose?

– Tiek astronautams, tiek, pavyzdžiui, povandeninių laivų įguloms viskas šiek tiek paprasčiau – mes turime pabaigos datą. Žinai, kad tam tikrą dieną nusileisi ir sugrįši į Žemę. Situaciją per pandemiją apsunkino būtent tai, kad niekas nežinojo, kada viskas baigsis, ir buvo aišku, kad netgi kai tai įvyks, gyvenimas dar ilgai nebus toks kaip anksčiau.

Kai ruošiesi išgyventi sunkumus, ypač izoliaciją ar atskirtį, tavo organizmas pamažu prie to prisitaiko. Tai vyksta pasąmoningai, emociškai. Dėl to aš niekada nejutau nerimo arba nekantrumo – nekilo minties: „Kada gi tai pagaliau baigsis?“

[[ge:lrytas:lrytas:42698987]]

– Kaip orbitoje brėžėte ribas tarp darbo ir gyvenamosios erdvės?

– Dar prieš startą žinojau, kad gyvensiu, dirbsiu, valgysiu, ilsėsiuosi ir sportuosiu toje pačioje vietoje. Prieš skrydį daugybę valandų praleidome simuliacijose, tad ilgainiui tai tapo nauja norma.

Jeigu tau pasiseka dirbti iš namų, vis tiek lieki darbe, todėl neturėtum dirbti su pižama ar sėdėti lovoje su nešiojamuoju kompiuteriu. Reikia susikurti bent mažą darbo kampą, net jeigu erdvės visai nedaug.

Svarbiausia – mintyse nusistatyti ribas: suskirstyti turimą vietą pagal funkcijas, kad skirtingos zonos būtų skirtos skirtingiems tikslams.

Vienas didžiausių darbo iš namų pavojų yra tas, kad nėra aiškios dienos pabaigos, – elektroniniai laiškai ir skambučiai liejasi be sustojimo. Todėl būtina skirti laiko tiktai sau, daryti tai, kas tau yra įdomu. Turėti pomėgį – būtina.

– Ar kosminėje stotyje turėjote nustatytą dienos pabaigą?

– Turėjome. Kadangi aplink Žemę apskrendame kas 90 minučių, kas 45 minutes matome saulėtekį ir saulėlydį, akivaizdu, kad pagal tokią „parą“ miegoti neįmanoma.

Gyvenome pagal Grinvičo laiką – keldavomės nustatytu metu, turėjome aiškią darbo dienos rutiną. Dieną mes pradėdavome vadinamuoju „po miego“ etapu – higiena, pusryčiai, šiek tiek ryšio su pasauliu. Po to – ryšio seansas su Žeme, darbas, pietūs, darbas, dar vienas kontaktas su Žeme. Vakare prieš miegą vėl higiena, vakarienė, šiek tiek laisvo laiko. Tokia buvo mūsų dirbtinė, bet tvarkinga kasdienybė.

[[ge:lrytas:lrytas:42698986]]

– Užklupus pandemijai daugelis žmonių pirmą kartą susidūrė su jausmu, kad nematomas pavojus slypi visur aplink. Ar taip jausdavotės būdamas kosmose?

– Ne visai. Pavojingiausi momentai yra pakilimas ir nusileidimas. Žinoma, kosmose visada egzistuoja rizika, pavyzdžiui, tave gali kliudyti meteoritas ir tada diena tikrai bus sugadinta.

Bet NASA labai gerai išmano šias rizikas ir moka jas suvaldyti. Taip, startas pavojingas, nusileidimas – taip pat, išėjimai į atvirą kosmosą rizikingi, bet kasdienė veikla stoties viduje visiškai rami.

– Orbitoje kada nors nuobodžiavote?

– Ne. Kosmose nuobodžiauti neįmanoma. Dirbdavome nuo pirmadienio iki penktadienio, šeštadieniais – pusdienį, o sekmadienis būdavo laisvas.

Netgi kai nebūdavo suplanuotų užduočių, visada atsirasdavo ką veikti. Vieni bendraudavo su šeima ir draugais, kiti skaitydavo knygas, žiūrėdavo pro langą į Žemę ir bandydavo atpažinti vietoves tarsi žaisdami geografijos žaidimą.

Kartais tiesiog imdavomės namų ruošos – tvarkymo ar smulkių remonto darbų stotyje.

– Kai esate uždaroje erdvėje kartu su kelių žmonių komanda kosmose, kaip tvarkotės su konfliktais?

– Ilgą laiką NASA skraidindavo astronautus tik „Space Shuttle“ erdvėlaiviais, o tie skrydžiai trukdavo vos dvi savaites. Per tokį laiką esi nuolat užsiėmęs, dirbi didžiuliu tempu, todėl konfliktams tiesiog nėra laiko. Tačiau kai stotyje praleidi šešis mėnesius ar dar ilgiau, galimybė, kad įtampa kils, tampa visai reali.

NASA parengė specialią mokymų programą, į kurią iš pradžių žiūrėjau skeptiškai, tačiau ji tikrai pasiteisino. Daug laiko praleidi kartu su įgula mokydamasis, spręsdamas užduotis ir pamažu visi vieni kitus geriau pažįsta – pradedi jausti kolegų stipriąsias ir silpnąsias puses, kas juos erzina, kur jų ribos.

Tai labai panašu į tai, ką minėjau anksčiau, – organizmas tarsi pats psichologiškai prisitaiko prie sąlygų. Tai, kas Žemėje galbūt mane erzintų ar išmuštų iš pusiausvyros, kosmose nebeatrodo svarbu. Tiesiog pasakai sau: „Tai daug artimesnė, jautresnė situacija – neverta leisti, kad tokie dalykai mane nervintų.“

– Kas buvo įtraukta į NASA psichologinių mokymų programą?

– Daug praktinių užduočių, kurios mus sąmoningai išvesdavo iš komforto zonos. Pavyzdžiui, būni per šiltai apsirengęs, peršali, esi alkanas ar ištroškęs – tokie fiziologiniai dirgikliai sumažina tavo emocinį „užsidegimo slenkstį“, kai gali pradėti elgtis netinkamai, pavadinkime tai taip.

Tokių momentų pasitaikydavo – tada sustodavome, aptardavome, kas ką tik įvyko, kaip galima geriau su tuo susitvarkyti, kokius ženklus ateityje atpažinti savyje ar įgulos nariuose, kad situacija nevirstų konfliktu.

Iš esmės tai buvo technikos, kurias dauguma mūsų – ir aš pats – laikytume tiesiog sveiku protu. Bet kol apie tai rimtai nepagalvoji, o dar svarbiau – kol nepamatai to praktiškai, instruktorių vedamuose mokymuose, tai neįsirėžia taip giliai. O kai pamatai, supranti, kad tai iš tikrųjų veikia.

– Ar šias technikas galima pritaikyti ir žmonėms Žemėje, kurie jaučia įtampą bendraudami su kitais?

– Jeigu jauti, kad kyla konfliktas, verta akimirkai sustoti ir pagalvoti.

Kokie buvo artėjančio konflikto ženklai? Kaip galėjau užkirsti kelią tam, kad viskas neužvirtų? Ką tiksliai tas žmogus daro, kas mane erzina ir kaip galėčiau padaryti, kad tai manęs taip stipriai neveiktų? Tai ne raketų mokslas – tereikia sąmoningumo.

– Kokia buvo sunkiausia akimirka kosmose ir kaip ją įveikėte?

– Astronautus labiausiai slegia ne fiziniai sunkumai, o tada, kai atrodo, kad nuvylei komandą – kai padarai klaidą, ką nors pamiršti arba užduoties atlikimas užtrunka ilgiau, nei turėtų.

Kosmose labai stipriai jauti, kad esi komandos dalis. Asmeninius sunkumus laikai savo atsakomybe, galvoji – tai mano problema, aš su ja susitvarkysiu. Net ir tai darydamas jauti, kad tai atlieki dėl komandos.

Padeda tai, kad kiti komandos nariai palaiko, sako: nieko tokio, viskas gerai, mes kartu. Tokia tarpusavio parama – esminė. Štai ką komandos nariai daro vieni dėl kitų.

– O kaip misijos kosmose pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą?

– Yra toks reiškinys, vadinamas bendrojo vaizdo efektu. Žmonės, pabuvę kosmose, sugrįžta šiek tiek pasikeitę. Pokytis nedidelis, bet labai rimtas. Pamatęs Žemę be jokių sienų, jos grožį ir unikalumą, palyginti su visa kita Visatoje, pradedi ją vertinti kitaip. Supranti ir jos trapumą. Kai žiūri iš viršaus, matai, koks plonas yra atmosferos sluoksnis, ir suvoki, jog būtent jis vienintelis saugo mus nuo to, kas laukia už jo, – nuo spinduliuotės, mirtino šalčio, tuštumos.

Tuomet pradedi rūpintis ne tik planeta, bet ir jos žmonėmis. Juk mes visi – tarsi viename erdvėlaivyje, Žemėje. Tai priverčia susimąstyti, kad turėtume išmokti geriau sutarti, nes visi esame to paties ekipažo nariai.

Tokie skrydžiai taip pat išmoko didesnės tolerancijos kitoms kultūroms, skirtingiems mąstymo būdams, mažina polinkį į konfliktus. Tai neįvyksta akimirksniu, bet poveikis tikras.

O jei dar pagalvosi, kad per visą žmonijos istoriją į orbitą yra pakilę vos apie 650 žmonių, – tai iš tiesų nepaprasta.

Prisimenu, po savo pirmosios misijos pamaniau: „Jei galėčiau kiekvienos pasaulio valstybės vadovą bent kartą paskraidinti aplink Žemę, pasaulis taptų geresnis.“ Tai kyla iš to perspektyvos ir ryšio jausmo – tiek su pačia Žeme, tiek su žmonėmis, kurie joje gyvena.

Jeigu daugiau žmonių tai patirtų, pasaulis tikrai būtų geresnė vieta gyventi.

Skrydis į kosmosą – nepaprasta, stulbinanti patirtis, bet jos esmė vis tiek slypi sugrįžime į Žemę. Kad ir koks įspūdingas būtų kosmosas, nenorėčiau ten likti visam laikui.

Džiaugiuosi būdamas namuose ir manau, kad turime labiau vertinti tą vietą, kur gyvename, ir rūpintis ja.

Parengta pagal „Esquire“.

Vienas, bet ne vienišas: kosmose astronautas iš naujo atrado Žemę