Paukščių Takas matomas ištisus metus, tačiau jo ryškiausią ir fotogeniškiausią dalį geriausia stebėti nuo gegužės iki rugsėjo. Birželį vidutinėse platumose jis tampa matomas pietryčių danguje apie 23 val. 30 min. vietos laiku, kai prasideda tikra astronominė tamsa, atverianti maždaug trijų valandų stebėjimo langą, kol dangus nepradeda švisti.
Geras būdas rasti Paukščių Taką – atpažinti tris ryškias žvaigždes – Vegą, Denebą ir Altairą, – sudarančias Vasaros trikampį: žinomą ir labai didelį žvaigždyną, kuris birželį ryškiai matomas pietryčių danguje. Paukščių Takas nusidrieks nuo Denebo iki Altairo ir žemyn iki pietų horizonto.
Geriausios naktys yra tarp paskutinio delčios ketvirčio birželio 8 d. ir kelių naktų po jaunaties birželio 14 d., kai Mėnulio danguje nebus. Tai ypač svarbu birželį, nes mėnuo kabo žemai pietuose – būtent ten, kur yra ryškiausia Paukščių Tako dalis.
Susiję straipsniai
Kaip geriausiai nufotografuoti Paukščių Taką
Rimtesnei naktinio dangaus nuotraukai reikia rimtesnės astrografinės kameros: beveidrodinės arba DSLR kameros (geriausia – pilno kadro) su rankiniais nustatymais ir galimybe fotografuoti RAW formatu. Taip pat būtinas tvirtas trikojis – nes ekspozicijos trukmė paprastai svyruoja nuo 10 iki 25 sekundžių. Ypač gerai tinka 14–24 milimetrų židinio nuotolio plataus kampo objektyvai – nes jie užfiksuoja didesnį dangaus plotą ir leidžia naudoti ilgesnę ekspoziciją, kol žvaigždės nepradeda lietis.
„Capture the Atlas“ rekomenduoja, kad fotoaparatą nustatę į rankinį režimą, išbandytumėte F 2.8 diafragmą (arba didžiausią, kurią gali palaikyti jūsų objektyvas), ISO 3200–6400 ir 10–25 sekundžių išlaikymą. Tačiau yra ir kitų dalykų, į kuriuos reikia atsižvelgti – pavyzdžiui, rankinis fokusavimas, kad žvaigždės būtų ryškios, ir užrakto uždelsimo naudojimą, kad išvengtumėte fotoaparato sujudinimo. Tada galima naudoti „Photoshop“ ar kitą vaizdų apdorojimo programinę įrangą ir ja pakoreguoti kontrastą, šviesias vietas, spalvų temperatūrą ir ryškumą.
Daugelis pradedančiųjų ignoruoja kompozicijos svarbą. Tiesiog artimas Paukščių Tako planas neatrodys labai įspūdingai. Vietoj to pagalvokite apie įspūdingus pirmuosius planus – pavyzdžiui, pakrantės uolas, apleistus pastatus, ežerus, uolų formacijas, pavienius medžius ir žmones – kad sukurtumėte gylį, mastelį ar netikėtumą.
Nors birželis yra puikus mėnuo pradėti fotografuoti Paukščių Taką Šiaurės pusrutulyje, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais tai daryti bus dar lengviau – nes galaktika slinks į pietus, o galiausiai – į pietvakarius, kol galiausiai spalį vėl pasislėps už horizonto. Per tą laikotarpį Šiaurės pusrutulio astrofotografai dažnai keliauja į toliau į pietus esančias vietas su tamsia dangumi – pavyzdžiui, Kanarų salas, Namibiją, Čilę, Australiją ir Naująją Zelandiją, kur tamsesnis dangus ir žemesnės platumos leidžia pamatyti daugiau galaktikos šviesaus branduolio, rašo „Live Science“.