Tačiau dabar mokslininkai, atlikę naujus skaičiavimus, teigia, kad Žemė vis dėlto gali išvengti tokio likimo. Žemės ateitis priklauso nuo trapios pusiausvyros tarp dviejų priešingai veikiančių efektų.
Pirmasis – potvyninės jėgos: Saulei plečiantis, jos paviršiui artėjant prie Žemės, tarpusavio gravitacinė sąveika žvaigždėje kels vis stipresnes bangas, kurios, savo ruožtu, trauks Žemę artyn į pražūtingą glėbį. Antrasis efektas – masės netekimas: sendama Saulė dėl žvaigždinio vėjo neteks vis daugiau masės, o tai silpnins jos gravitaciją ir leis planetoms nutolti.
Jei reikšmingesnė potvyninė sąveika, Žemė bus praryta. Jei masės netekimas – Žemė pabėgs į platesnę orbitą ir išgyvens.
Susiję straipsniai
Iki šiol mokslininkai linko prie pirmojo scenarijaus, tačiau jų skaičiavimai rėmėsi gana paprastais potvyninės sklaidos modeliais žvaigždėse-milžinėse. Per pastaruosius 15 metų patobulinti modeliai parodė, kad sklaida yra mažesnė, nei manyta anksčiau, taigi ir potvyninis poveikis silpnesnis.
Norėdami įvertinti, kiek masės Saulė galėtų netekti, tyrėjai rėmėsi netoliese esančia žvaigžde Laivagalio L2 – savotiška Saulės „senąja pussesere“, kuri jau pasiekė asimptotinės milžinės stadiją. Naujieji skaičiavimai rodo, kad esant tokiam masės netekimo tempui, kaip Laivagalio L2, ir atnaujintai potvyninei fizikai, Žemė greičiausiai pabėgtų į orbitą, didesnę nei net labiausiai išsipūtusios Saulės spindulys.
Pabėgtų ir Marsas. Tačiau dvi artimiausios Saulei planetos – Merkurijus ir Venera – tokio likimo neišvengs ir tikrai bus prarytos.
Tyrėjai pabrėžia, kad galutinis rezultatas labai stipriai priklauso tiek nuo potvyninės sklaidos modelio, tiek nuo žvaigždžių milžinių masės netekimo tempo. Abu dydžiai vis dar prastai žinomi, nepaisant pastarųjų dešimtmečių progreso, todėl galutinis Žemės likimas lieka neaiškus. Vis dėlto, remiantis dabartiniais geriausiais stebėjimais, panašu, kad Žemė Saulės priešmirtines konvulsijas galėtų ir išgyventi.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Astronomy & Astrophysics“.