Dėl storos Titano atmosferos jo paviršių tirti yra ypač sunku, bet šio junginio identifikavimas gali padėti mums suprasti ten vykstančius sudėtingus cheminius procesus. Šis palydovas yra viena iš įdomiausių vietų Saulės sistemoje, kur galima ieškoti nežemiškos gyvybės – o jo cheminių savybių išsiaiškinimas yra esminis šių paieškų elementas.
Astronomai tiria, iš ko sudaryti tolimi pasauliai, naudodami spektroskopiją: analizuodami šviesos bangų ilgius, kuriuos cheminės medžiagos sugeria, atspindi arba skleidžia.
Bruno Bézardas iš Paryžiaus observatorijos ir jo kolegos aptiko šį junginį remdamiesi Jameso Webbo kosminio teleskopo (JWST) duomenimis. Jie aptiko siaurą šviesos bangų juostą, kurią sugeria kažkas ant Titano paviršiaus, ir tuos pačius šviesos bangų ilgius – nors ir platesniu spektru – sugeriamus Plutone.
Susiję straipsniai
Iš pirmo žvilgsnio šie du pasauliai neatrodo panašūs: Plutonas yra daug šaltesnis už Titaną, jo paviršiuje nėra skystų vandenynų, o jo atmosfera yra maždaug 15 000 kartų retesnė. Tačiau nepaisant visų šių skirtumų, jų atmosferų cheminė sudėtis yra panaši. „Abi atmosferos daugiausia susideda iš azoto ir metano, todėl abiejose vyksta cheminės reakcijos, kurių metu susidaro dulkių dalelės, kurios gali nusėsti kaip sniegas ir kauptis ant paviršiaus“, – sako B. Bézardas. Jo teigimu, tikriausiai būtent taip ir susidaro ta paslaptinga medžiaga.
Mokslininkai palygino abiejuose pasauliuose pastebėtą spektrinį požymį su daugybe spektrų, gautų iš astronominių stebėjimų ir laboratorinių tyrimų, atspindinčių junginius, apie kurių buvimą Titano atmosferoje jau žinome – bei ledo formas, kurios galėtų būti abiejų paviršių. Nė vienas iš jų nesutapo.
Tačiau buvo keletas beveik atitinkančių, kurie, jei būtų šiek tiek modifikuoti arba sumaišyti su kitomis molekulėmis, galėtų paaiškinti paslaptingą junginį. Be to, paslaptingosios medžiagos forma Plutone ir Titane turėtų šiek tiek skirtis, galbūt skirtųsi grūdelių dydis. „Turime keletą kandidatų, bet tai nebus paprastas junginys, – sako B. Bézardas. – Kad ir kas tai būtų, tai bus staigmena.“
Tolesniems tyrimams reikės trijų krypčių požiūrio. Pirma, mokslininkai jau gavo daugiau duomenų iš JWST, kurie, jų teigimu, galėtų leisti nustatyti, kur tiksliai ši medžiaga yra Titano paviršiuje. Ten esančios geologinės ypatybės galėtų suteikti tam tikrų užuominų. Antra, mokslininkai atlieka laboratorinius eksperimentus, siekdami patikrinti, ar beveik atitinkančios medžiagos gali paaiškinti tą paslaptingą spektrinį bruožą. Ir galiausiai, 2028 m. planuojamas NASA erdvėlaivio „Dragonfly“ paleidimas, o 2034 m. – nusileidimas ant Titano paviršiaus – ši misija galėtų galutinai išsiaiškinti šią mįslę.
Tyrimas publikuotas „arXiv“. Parengta pagal „New Scientist“.