Mokslininkai skaičiavo, perskaičiavo ir, norėdami būti visiškai tikri, dar kartą perskaičiavo jo trajektoriją – ir dabar yra įsitikinę, kad Apofis nekelia jokios artimos grėsmės Žemės gyventojams.
Bet ar Žemės gyventojai kelia grėsmę Apofiui? Na, atsakymas į šį klausimą yra netikėtas „galbūt“ – kaip teigiama straipsnyje, paskelbtame žurnale „The Planetary Science Journal“.
Visų pirma, mūsų polinkis teršti Žemės artimąją erdvę šiukšlėmis gali sužlugdyti vienintelę gyvenime pasitaikančią mokslinę galimybę, teigia fizikė Giulia Schettino ir astrodinamikas Alessandro Rossi iš Italijos nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos (CNR) Taikomosios fizikos instituto Nello Carrara (IFAC).
„Esu ekspertas tiek kosminių šiukšlių, tiek asteroidų dinamikos srityje, – teigia A. Rossi. – Todėl nuo pat pradžių, kai mačiau įprastas animacijas, vaizduojančias Apofio trajektoriją artimiausio priartėjimo metu, iš karto pradėjau mąstyti, ar yra kokia nors galimybė, kad jis susidurs su didžiuliu žmogaus sukurtų kosminių šiukšlių kiekiu.“
Artimas Apofio praskridimas galėtų pakeisti mūsų supratimą apie asteroidus. Kai jis praskries taip sąlyginai arti, mūsų planetos gravitacija jį patrauks pakankamai stipriai, kad pakeistų jo sukimąsi, galbūt sukeltų nuošliaužas ir net asteroido drebėjimą – o galbūt ir atskleistų, kas slepiasi po jo paviršiumi.
Du erdvėlaiviai – ESA misija „RAMSES“ ir NASA misija „OSIRIS-APEX“ – planuoja stebėti šį susidūrimą su iki šiol neregėtu išsamumu. Tačiau interpretuoti šiuos pokyčius taps kur kas sudėtingiau, jei Apofis gaus netikėtą postūmį iš ko nors kito.
A. Rossi ir G. Schettino nusprendė ištirti, ar asteroidas, skriedamas per regioną aplink geosinchroninę orbitą (GEO) – erdvę aplink Žemę, kuri tęsiasi dešimčių tūkstančių kilometrų atstumu – galėtų susidurti su žmogaus sukurtomis nuolaužomis.
Jie tikėjosi rasti mažai priežasčių nerimauti. Dauguma žmogaus sukurtų nuolaužų skrieja aplink Žemę daug arčiau nei praskris Apofis.
„Turiu pasakyti, kad tikėjausi „nulinio eksperimento“, t. y. jokių galimų sąveikų, – sako A. Rossi. _ Todėl mane nustebino galimybė, kad kai kurie objektai galėtų priartėti prie asteroido mažiau nei kelių kilometrų atstumu.“
Tačiau kai mokslininkai atliko modeliavimus, „nulinis eksperimentas“ tikrai nepasitvirtino.
Jie sumodeliavo Apofio trajektoriją – labai tiksliai apibrėžtą po visų tų skaičiavimų – ir žinomų objektų skaičių GEO. Tai aukštis, kuriame skriejantis kūnas gali neatsilikti nuo Žemės sukimosi – paprastai apie 36 000 kilometrų.
Be to, prieš modeliuodami galimus rezultatus, jie į simuliacijas įtraukė nematomų nuolaužų srautą.
Daugumoje scenarijų viskas susiklosto puikiai. Tačiau, mokslininkų nuostabai, yra nedidelė, bet labai reali tikimybė, kad kažkas iš GEO susidurs su Apofiu.
Tikriausiai prisimenate NASA misija DART, kurios metu buvo sąmoningai pakeista asteroido Dimorfo orbita, į jį įsirėžus kosminiam aparatui. Šis atvejis nėra toks.
Nerimas kyla ne dėl to, kad kosminių nuolaužų gabalas galėtų iš esmės pakeisti Apofio trajektoriją. Iš tiesų, pats susidūrimas nebūtinai būtų katastrofiškas. Nedidelis krateris ar nuolaužų debesis galėtų netgi suteikti papildomų stebėjimo duomenų kosminiam aparatui.
Didesnė problema yra ta, kad tai apsunkintų praskridimo duomenų interpretavimą.
Mokslininkai tikisi stebėti, kaip Žemės gravitacija keičia Apofio formą jo praskridimo metu. Netikėtas susidūrimas prieš tai galėtų gerokai apsunkinti bandymą išsiaiškinti, kokius pokyčius sukėlė mūsų planeta, o kokius – susidūrimas.
„Svarbiausia pabrėžti, kad bet koks susidūrimas su asteroidu iš esmės nepakeistų jo orbitos, – aiškina A. Rossi. – Pasekmės greičiausiai būtų nedidelio kraterio susidarymas ir išmestų nuolaužų debesis. Abu šiuos reiškinius (priklausomai nuo dydžio) galėtų užfiksuoti erdvėlaivis, kuriam, savo ruožtu, išmestos nuolaužos neturėtų jokio poveikio. Taip pat yra galimybė, kad prietaisai, kuriuos „RAMSES“ turėtų pastatyti ant paviršiaus (gravimetras ir seismometras), užfiksuos smūgio signalą.“
Susidūrimas taip pat nesukeltų nevaldomo Kesslerio sindromo, teigia mokslininkas. Skirtingai nuo perpildytos Žemės artimosios orbitos, geostacionarioje zonoje kosminių šiukšlių yra kur kas mažiau, todėl net jei susidūrimo metu iš Apofio atitrūktų keletas uolų, tikimybė, kad jos atsitrenks į ką nors kitą, yra nedidelė.
Šis tyrimas iš tikrųjų parodo, kaip mažai mes žinome apie mažų nuolaužų populiaciją, tykančią aukštoje Žemės orbitoje. Nors dideli objektai yra nuolat stebimi, daugelis mažesnių fragmentų iš esmės lieka nematomi.
A. Rossi tikisi, kad Apofio praskridimas suteiks papildomą motyvaciją pagerinti šią situaciją iki 2029 m.
„Taip, tikrai, – atsakė jis, paklaustas, ar šis susidūrimas turėtų paskatinti išsamesnį aukštoje orbitoje esančių kosminių nuolaužų tyrimą. – Per artimiausius kelerius metus ES kosmoso stebėjimo sistema įdiegs naujus stebėjimo teleskopus… [Jie] bus naudojami būtent tam, kad padidintume savo žinias apie aukštoje Žemės orbitoje esančius objektus.“
Parengta pagal „Science Alert“.