Stebėjimai rodo, kad didžiausios uolinės planetos yra 1,5–1,75 didesnio spindulio, nei Žemė, o modeliai prognozuoja, kad grynai uolinė planeta neturėtų viršyti maždaug 10 Žemės masių. Visgi astronomai yra aptikę kelias masyvesnes planetas, kurių tankis rodo jų sudėtį esant uolinę, be dujų apvalkalo. Jos vadinamos megažemėmis.
Paaiškinti jų kilmę galbūt galima per planetų susidūrimus jau išnykus dujų diskui, arba jos galėtų būti apdraskyti buvusių milžinių branduoliai. Tačiau naujame tyrime astronomai pateikė paprastesnį paaiškinimą: megažemės greičiausiai yra žvaigždžių aktyvumo sukurta iliuzija.
Egzoplanetų masės įprastai matuojamos radialinių greičių metodu, tai yra pagal tai, kaip planetos gravitacija judina žvaigždę pirmyn ir atgal. Tačiau ir magnetiškai aktyvių žvaigždžių dėmės bei ryškios sritys, joms sukantis, sukelia panašius šviesio svyravimus. Tokie žvaigždės triukšmai gali užgožti silpną mažos planetos signalą arba, priešingai, jį išpūsti.
Susiję straipsniai
Tyrėjai NASA egzoplanetų archyve atrinko 333 planetas, kurių spindulys mažesnis nei keturi Žemės spinduliai, o masės išmatuotos radialinių greičių metodu. Iš jų išsiskyrė aštuonios, masyvesnės nei maždaug 10 Žemės masių. Keturių tankis dera su visiškai uoline-metaline sudėtimi, kitų keturių – su vandens, bet ne vandenilio ar helio turinčia.
Tada jie patikrino šių planetų žvaigždžių magnetinį aktyvumą pagal jonizuoto kalcio spektro linijas, kurios labai jautrios chromosferoje vykstantiems magnetiniams reiškiniams, ir TESS kosminiu teleskopu išmatuotus ryškio svyravimus. Paaiškėjo, kad visos aštuonios skrieja aplink itin aktyvias žvaigždes. Tikimybė, kad taip nutiktų atsitiktinai, yra daug mažesnė nei vienas procentas.
Be to, nėra jokios fizikinės priežasties, kodėl tokios egzoplanetos turėtų dažniau būti prie jaunų, aktyvių žvaigždžių. Netgi priešingai, masyvios uolinės planetos turėtų formuotis ilgiau ir būtų dažnesnės prie senesnių žvaigždžių.
Kai kuriais atvejais ir egzoplanetų masės matavimai atrodo nepatikimi. Kelių planetų signalas per silpnas, kad standartinis žvaigždės aktyvumo modeliavimo metodas jį patikimai atskirtų. Kitų orbitos periodas artimas žvaigždės sukimosi periodui.
Vienai iš planetų, HD 63433 b, skirtingos mokslininkų grupės apskaičiavo labai skirtingas mases – 37 ir 21 Žemės masę. Autoriai daro išvadą, kad visų aštuonių planetų masės greičiausiai dirbtinai išpūstos žvaigždės aktyvumo ar kitų netikslumų, taigi megažemės galimai tiesiog neegzistuoja. Jie siūlo kur kas tankiau kartoti radialinių greičių matavimus, kad žvaigždės aktyvumą būtų galima tiksliai įskaityti ir planetų mases nustatyti patikimai.
Tyrimo rezultatai publikuoti „arXiv“.