Regolitas – smulkios, aštrios uolienų nuolaužos ir dulkės, dengiančios Mėnulio paviršių – jau seniai laikomas patraukliu trimačio spausdinimo ingredientu, tačiau vien jo nepakanka: reikia ir rišančiojo polimero, kurį vis tiek tektų vežti iš Žemės.
Naujame tyrime inžinierių komanda parodė, kaip tą polimerą galima naudoti pakartotinai. Tyrėjai paėmė kosmoso technikoje naudojamą didelio atsparumo termoplastiką – polieterketonketoną, arba PEKK – ir jį išgrynino iš jau panaudotos detalės. Tada susmulkino, sumalė į miltelius, išdžiovino ir pridėjo 30 proc. komercinės Mėnulio grunto imitacijos. Iš gauto mišinio dvisraigčiu ekstruderiu pagamino siūlą trimačiam spausdinimui ir atspausdino standartinius bandinius bei netgi veikiantį įrankį – terkšlę.
Dalis bandinių yra kempinę primenantys dariniai, kurie veikiami apkrovos deformuojasi ir sugeria energiją. Taip galėtų veikti nusileidimo modulio amortizatorius. Bandymai parodė, kad medžiaga išlieka stabili plačiame temperatūrų ruože, o grunto dalelės plastike pasiskirsto tolygiai.
Susiję straipsniai
Mechaninės savybės priklausė ne nuo plastiko suprastėjimo perdirbant, o nuo porėtumo ir sluoksnių sukibimo. Tą patį PEKK pavyko perdirbti net tris kartus be ryškaus savybių praradimo. Grunto priedas dar ir sumažino terminio apdorojimo metu atsirandantį susitraukimą bei deformacijas – tai svarbu Mėnulyje, kur nebus įrangos detalėms papildomai apdirbti.
Kita vertus, mišinys pasirodė porėtesnis ir todėl trapesnis nei grynas PEKK. Tyrimas yra vienas pirmųjų, kuriame viename uždarame gamybos cikle sujungiamas kosminės klasės polimero perdirbimas ir vietinis Mėnulio gruntas; technologija dar labai nauja, tačiau rodo kryptį, kaip ateities misijose taupyti ribotus išteklius.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Composites Part B: Engineering“.



