Dabar Upsalos universiteto tyrėjai pateikia netikėtą atsakymą – kai kurios kamieninės ląstelės kosmose išgyvena netgi geriau, nei Žemėje. 2024 metų pradžioje laboratorijoje išaugintos nervinių kamieninių ląstelių sankaupos buvo išsiųstos į Tarptautinę kosminę stotį, kad patirtų mikrogravitaciją. Tačiau grįžimas dėl blogo oro nusileidimo zonoje kelis kartus atidėtas, ir ląstelės kur kas ilgiau, nei planuota praleido už kontroliuojamų auginimo sąlygų. Jos apskritai tokiomis sąlygomis praleido ilgiau, nei kas nors tikėjosi jas išgyvensiant.
Grįžusios ląstelės atrodė prastai, tačiau tyrėjai pakeitė auginimo terpę ir palaukė. Dalis ląstelių atsigavo ir pradėjo lėtai augti. Po mėnesio eksperimentus su jomis pavyko tęsti. Rezultatai parodė, kad nepaisant didžiulio streso, išgyvenusios ląstelės išsaugojo gebėjimą virsti neuronų ir neuroglijų ląstelėmis, o jų elektrofiziologinės savybės liko nepakitusios.
Susiję straipsniai
Visos išgyvenusios ląstelės dalijosi lėčiau nei įprastai, priešingai nei po trumpalaikio buvimo mikrogravitacijoje, kai dalijimasis paspartėja. Praktiniam taikymui svarbiausias pastebėjimas buvo tas, kad ląstelės, patalpintos trimačiu spausdintuvu pagamintose atraminėse struktūrose, laikėsi akivaizdžiai geriausiai: jos išgyveno ir po skrydžio net ėmė dalytis sparčiau.
Būtent užsitęsęs eksperimentas leido pamatyti, kokia reikšminga šios struktūros teikiama apsauga. Tyrimas rodo nepaprastą šių ląstelių atsparumą stresui ir prisitaikymo gebą, o kartu – kad tinkama trimatė terpė gali būti esminė auginant audinius kosmose.
Rezultatai gali praversti ir Žemėje: ta pati tyrėjų grupė tiria, kaip mikrogravitacija veikia su nugaros skausmu ir pirmojo tipo diabetu susijusius audinius, o visi šie atradimai gali atskleisti naujų įžvalgų, kurios padės ir žemiškai terapijai.
Tyrimo rezultatai publikuojami „npj Microgravity“.




