„Vilnius. Upė teka apačioje“. Taip pavadinta neseniai pasirodžiusi A.Griškevičiaus kūrinių ir Antano A.Jonyno poezijos knyga.
Vilnius – dažnas A.Griškevičiaus tapybos objektas. Šešiasdešimtmečio dailininko paveiksluose dažnai pamatysi ir vandenį, kokio nors objekto atspindį jame. Jis apgailestavo, kad kadaise vandens miestu buvęs Vilnius nepelnytai užmiršo upę.
A.Griškevičius dabartiniame Vilniuje įžvelgia per daug beatodairiškos drąsos, vertimosi per galvą vaikantis šiuolaikiškumo.
Jo nuomone, gyvenimas turėtų būti ramesnis, labiau pamatuotas. Taip, kaip ramiai teka upė.
– Ir jūs, ir poetas A.A.Jonynas esate tikri vilniečiai, čia gimę ir užaugę. Atrodytų, viskas gimtajame mieste įprasta, iki skausmo pažįstama. Tad kaip ieškojote išskirtinumų, kurie atsispindi knygoje? – pasiteiravo „Sostinė“ A.Griškevičiaus.
– Menininko pareiga daug giliau ir jautriau stebėti jį supančią aplinką ir reiškinius. Tai liečia ir miestą. Vilnius – palyginti jautrus organizmas ir tik jį įsimylėjusiems parodo savo intymiausias vieteles.
Pasižiūrėjau, kada pradėjau tapyti Vilnių. Pirmieji paveikslai sukurti 1988 metais. Taigi prabėgo beveik trys dešimtmečiai.
Kadaise su A.A.Jonynu prie kavos puodelio kalbėjome apie pokyčius Vilniuje. Antanas prisiminė turįs nemažai eilėraščių apie Vilnių, aš pagalvojau, kad paveikslų taip pat jau yra nemažai. Taip po pokalbio kavinėje dienos šviesą išvydo knyga.
Tiesa, nuo sumanymo iki jo įgyvendinimo prabėgo ketveri ar penkeri metai.
Dabar džiaugiuosi knyga, nors kartais atrodydavo, kad tai nebus įdomu. Juk knygų apie Vilnių yra daugybė.
– Knygą pavadinote „Vilnius. Upė teka apačioje“. Kada miestas prisimins upę, kurią seniai pamiršo?
– Taip, Vilnius užmiršo esąs vandens miestas. Visiškai ignoruojame Nerį, ji mūsų gyvenime nieko nereiškia. O juk miestas buvo sąmoningai statytas šalia upių santakos.
Gyvenime taip pasitaiko – viskas po ranka, bet tau nereikia. Tik staiga vieną dieną savęs paklausi – kaip aš galėjau be to šitiek metų gyventi? Todėl tikiuosi, kad ateis laikas, kai upė mums taps reikalinga. Juk kitur upė yra miesto dalis.
– Savo paveiksluose Vilnių konstruojate iš skirtingų dalių. Taip kuriate dėl to, kad vienoje miesto dalyje per daug nuotaikų ar jų paprasčiausiai trūksta ir reikia surinkti iš gabalėlių?
– Tapydamas paveikslą pirmiausia galvoji ne apie geografinį vietos atpažinimą, o apie kompoziciją, struktūrą ir meninę tiesą, kuri turėtų būti daug įtaigesnė nei tikrovė.
Todėl dažnai tenka atsisakyti kai kurių detalių arba vienos gatvės namą paskolinti kitai gatvei. Tokios mažos rekonstrukcijos padeda sukurti reikalingą paveikslui atmosferą išsaugant miesto charakterį.
– Kokie dalykai Vilniuje formuoja jūsų sarkastišką požiūrį į aplinką? Vilniečius vežantys autobusai, papuošti įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ spalvomis – geltona, salotine ir žydra, kurios yra tokios pat kaip antrinių žaliavų konteinerių, jums sarkazmas ar ne?
– Jeigu sugebėtume į miestą pasižiūrėti kaip į didelę scenos aikštelę, o visus pastatus traktuotume kaip dekoracijas, atsivertų puiki galimybė kasdienį mūsų gyvenimą priimti kaip nesibaigiantį tragikomišką spektaklį. Jame dažnai aktoriai neprisimena vaidmenų, o režisierius – pjesės.
Esant tokiai situacijai antrinių žaliavų konteinerių spalva nebūtinai turi sutapti su režisieriaus norais.
– Palydovinės televizijos lėkštėmis aplipdytas senas namas, gatvės sankryžoje įkastas vamzdynus žymintis ženklas, nuvirtęs šaligatvio bortas. Prasiskolinusiame Vilniuje tokių paveikslų detalių daugėja?
– Visos paminėtos detalės suteikia miestui atsainaus išsiblaškymo.
Miestas, kaip nesiskutęs ir truputį įkaušęs vyriškis, turi daugiau drąsos ir šansų ne tik pasiskolinti.
– Ankstesnėje fotografijų parodoje „Iš mutantų gyvenimo“ pabrėžėte žmogaus susireikšminimą. Dabar sienos atviros, atrodytų, keliauti, stebėti, lyginti gyvenimą svetur ir čia gali kiek nori. Tad kodėl vilniečiai iki šiol jaučiasi tokie reikšmingi?
– Kiek aš pastebėjau, labiausiai mėgsta jaustis reikšmingi ne taip seniai į Vilnių gyventi atsikraustę žmonės, be to, jie ir geriausiai žino, ko miestui reikia, ką reikėtų nugriauti, ką dar pastatyti. Tai patys drąsiausi sostinės gyventojai.
Tokių vilniečių perdėtas optimizmas ir pasitikėjimas savimi man primena paauglystę. Kuo žmogus mažiau žino, tuo jis drąsesnis. Tai geležinė taisyklė.
Ta beatodairiška drąsa dažnai pakenkia. Nesakau, kad jos visiškai nereikia. Bet ji turi būti pamatuota.
Pagyvenusio žmogaus drąsa yra visai kitokia.
Mano galva, Vilniuje yra daug neapgalvotų sprendimų. Pavyzdžiui, koks niekalas atsirado sutvarkytame Bernardinų sode? Karuselė ten kaip rusiška cerkvė. Tai baisus svetimkūnis, stilistinis absurdas.
Smulkmena, bet šaukštas deguto medaus statinę pagadina. Ir tokių smulkmenų, nemokšiškų sprendimų, stiliaus neišmanymo Vilniuje pastebiu.
Kalbame apie grandiozinius projektus, o senamiestį bjaurojusių kolonų nuo Mariaus Gelažniko parduotuvės keletą metų nesugebėjome nukrapštyti.
– Esate Vytauto Kernagio, aukštinusio Brodą, kartos žmogus. Į iščiustytą pagrindinę gatvę jūs turbūt pažvelgtumėte kitaip – su ironija?
– Kaip dabar madinga sakyti, Brodą nudepiliavo. Guodžia nebent tai, kad tai atsitiko ne vien Brodui.
Per netrumpą istoriją Vilnius buvo pasidavęs įvairioms madoms ir ateityje greičiausiai pasiduos. Svarbiausia, kad miestas išmoktų oriai senti, o nepradėtų jaunintis kaip paauglys.
– Kalbėjote apie pokyčius Vilniuje. Apskritai jie labiau džiugina ar liūdina?
– Pradėti turbūt reikėtų nuo dangoraižių, kaip daugelis pradeda. Taip, man jie kliūva, nes tie aukšti pastatai yra ne vietoje.
Pavyzdžiui, kokiame Stokholme irgi yra dangoraižių, bet jie savose Karoliniškėse, toliau nuo centro.
Dangoraižiai puikiausiai tiktų ir Vilniaus Karoliniškėse. Juk dabar, kai žvelgi į panoramą, jie pjaunasi su Gedimino pilies bokštu. Turime nedidelį senamiestį, galėjome jį ir pasaugoti.
Jaučiu plikbajoriškumo dvasią. Norime atrodyti šiuolaikiški. Bet ar ką labai nustebinsime šiuolaikiškumu? Laimė, kad mūsų dangoraižiai ne šimto aukštų, jie neiškyla virš viso miesto.
– Tad vaikystės Vilnius kelia sentimentų?
– Mokyklą lankiau Naujininkuose, Dzūkų gatvėje. Kaip ir dabar, ir tais laikais ten vyko kova už būvį.
Pirmą kartą šonkaulius žiemą su pačiūža sulaužė. Ne, aš nečiuožiau. Tiesiog man smūgiavo koja, apauta pačiūža.
Muštynės būdavo žiaurios. Bet su draugais išlandžiojau visas apylinkes, nukeliaudavome ir į senamiestį.
Gyvenome pačiame miesto pakraštyje – Dilgynėje. Tėvai augino triušius, tad reikėdavo jiems žolės prirauti, teko ir šienauti išmokti.
Kaip ir kiti seni vilniečiai, dar ir dabar gatves kartais pavadinu taip, kaip jos vadinosi sovietmečiu, – Komjaunimo, F.Dzeržinskio.
Mano studija yra Pylimo gatvėje, prie kariams skirtos parduotuvės, kurią sovietmečiu visi vadino „vojentorgu“.
Kartais užsimiršęs, su kokio amžiaus žmogumi kalbu, ir dabar ją taip pavadinu. Vyresni supranta, bet jaunesni nežino, kas tas „vojentorgas“.
Tada paaiškinu, kad kai buvau vaikigalis, labai patikdavo į tą parduotuvę užsukti, žiūrėti į ženkliukus, antpečius.
