Vilnių yra tapę ir aprašinėję daugybė menininkų. Tačiau yra daug ir tokių, kurie tai darė lyg ir netiesiogiai, neminėdami ir nevaizduodami konkrečių šio miesto vietų. Tarp jų – vilnietis dailininkas V.Kisarauskas.
Vienam įdomiausių XX antrosios pusės Lietuvos dailininkų šiemet būtų sukakę 80 metų, todėl planuojamas dar ne vienas jo kūrybos pristatymas.
Per V.Kisarausko gimtadienį, kovo 1-ąją, jo miniatiūrų paroda bus pristatyta mažytėje galerijoje „Argentum“. O kovo 6 dieną su ankstyvąja menininko kūryba susipažindins „Titaniko“ parodų salės.
Gaubia natūrali šviesa
„Venecijos bienalėje vaikščiodama po prikritusius lapų paviljonus atidarytais stoglangiais, tarsi įsileidusius į belaikes baltas ekspozicijų erdves aplinkinį pasaulį, mąsčiau, kaip tai būtų galima padaryti Lietuvoje“, – vieną parodos atsiradimo priežasčių atskleidė jos kuratorė, dailininko duktė Aistė Kisarauskaitė.
Tapytoja, fotografė ir rašytoja A.Kisarauskaitė siūlo žiūrovams pamatyti paveikslus tokius, kokie jie buvo nutapyti. Todėl šioje parodoje net ir slenkant sutemoms neįjungiamas dirbtinis apšvietimas.
Tamsią lietuvišką žiemą V.Kisarauskas stengdavosi kiekvieną šviesesnę valandą panaudoti tapybai. Tą pat parodos kuratorės motina Saulė Kisarauskienė daro ir šiomis dienomis.
Įsileidžiamas miestas
Vyresniosios kartos tapytojai beveik niekada netapydavo įsijungę šviesą, nes buvo įsitikinę, kad tikras spalvas galima pamatyti tik natūralioje šviesoje.
„V.Kisarauskui bet koks eksperimentas ir sąlytis su realybe buvo labai svarbūs. Jis nebijojo įsileisti į paveikslus net nuogo, atviro kūno. O šioje parodoje į salę įsileidžiama šviesa – tokia, kokia ji yra: saulės spinduliai ar vis tirštėjanti prieblanda“, – pristatydama parodą sakė dailininko duktė.
Kartu su natūralia šviesa į parodų salę įsiveržia ir dalis Pilies gatvės. Su praeiviais, prekeivių palapinėmis, mašinomis ir šviesomis languose. Tarsi norėtų priminti, kad neatsitiktinai daugelis V.Kisarausko darbų sudėlioti pagal architektūrinę logiką.
Net figūros juose dažnai atrodo tarsi keisti pastatai mutantai, kurie patys auginasi vis naują aukštą, stengdamiesi priartėti prie kalėjimo langą primenančio šviesos ar dangaus kvadratėlio.
Prievartą smerkianti nuogybė
Figūros. Nuogi, skausmingi, deformuoti moterų kūnai. Noras pristatyti moters kūną vaizduojančią V.Kisarausko kūrybos dalį buvo antroji šios parodos atsiradimo priežastis.
Ir kaip dažnai nutinka meno pasaulyje, seniai sumanyta prieš du dešimtmečius mirusio dailininko paroda jos atidarymo dieną pasirodė itin aktuali.
Ji tarsi tiesioginis atsakas tiems, kurie abejoja, ar mums iš tiesų toks svarbus kruvinasis Ukrainos konfliktas.
Joks diktatorius, jokia prievarta negali palaužti žmogaus noro gyventi laisvai ir garbingai. „Brutalusis ciklas“, „Išprievartavimas“, „Įrėmintas skausmas ir žali prisiminimai“ – daugumos parodoje eksponuojamų darbų pavadinimai padeda perskaityti akivaizdžias politines paveikslų potekstes.
Nuogos moterų krūtys, šlaunys, sukaustyti kūnai neprovokuoja erotinių fantazijų ir nepiktina savo atvirumu. Tai melo ir prievartos epochos žalojamo žmogaus ženklai, primenantys, kokius randus daugelis mūsų nešiojasi iki šiol.
Ženklai, padedantys suvokti, dėl ko visai netoliese šiandien liejasi kraujas. Primenantys žmogaus laisvės vertę.
V.Kisarausko paroda galerijoje „Akademija“ veiks iki kovo 1 dienos.
