Milijonierių Butkų šeimos mecenatystė ir jų įkurtas Modernaus meno centras jau ne vienerius metus bando suklijuoti tarpusavio rietenų draskomo Lietuvos dailės pasaulio dėlionę, tačiau ką tik pasirodęs solidus dalies jų kolekcijos albumas „Lietuvos tapyba. 1960-2013“ jau spėjo meno scenos užkulisiuose sukelti tikrą audrą.
Pradėti norisi nuo teigiamų komentarų, nes jų šis leidinys sulaukė tikrai daug. Menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė pristatydama albumą Vilniaus knygų mugėje pastebėjo, jog sunku net prisiminti, kada buvo išleista tokia didelė ir rimta XX a. Lietuvos tapybos apžvalga.
„Modernaus meno centras per penkerius metus surinko didžiulę, svarią ir labai svarbią Lietuvos meno dalį. Ne tik tapybos, bet ir kitų sričių. O šioje knygoje pristatomas 91 Lietuvos tapytojas. Niekada nesu susimąsčiusi, kiek Lietuvoje yra tapytojų. O pasirodo vien Dailininkų sąjungoje, nors jai priklauso tikrai ne visi, yra 274 tapytojai. Todėl norėčiau pasveikinti tuos dailininkus, kurie į šią knygą yra atrinkti. Tai tarsi paslėptas konkursas“, - sakė menotyrininkė.
R.Andriušytė-Žukienė pabrėžė, labai svarbu ir tai, kad Butkų šeimos kolekcija buvo pradėta formuoti kaip toks rinkinys, kuris bus skirtas visuomenei. Šios kolekcijos kūrimas - ne privati investicija, o socialiai angažuota veikla, kurios rezultatas - į aukštesnį lygį kilstelėtas Lietuvos meninis gyvenimas.
Meilės prisipažinimas tapybai
Mecenatams D. ir V.Butkams formuoti didžiąją dalį jų kolekcijos (ypač tapybos) padėjo žinoma menotyrininkė Raminta Jurėnaitė, kuri yra ir naujojo albumo sudarytoja.
Menotyrininkės manymu, nei kolekcijoje, nei knygoje nėra surinkti visiškai visi dėmesio verti Lietuvos tapytojų darbai, kurie turėtų joje būti. Tačiau tai tik pirma iš daugelio knygų, kurios dar pasirodys vis gausėjančios Modernaus meno centro kolekcijos pagrindu.
Pati R.Jurėnaitė jau daugelį metų svajojo apie tokį solidų albumą. „Ši knyga - tarsi meilės prisipažinimas lietuvių tapybai ir bandymas kitus užkrėsti ta meile“, - neslėpdama jaudulio kalbėjo leidinio sudarytoja.
Panašu, kad ta meile pavyko užkrėsti ne tik lietuvius, bet ir žinomus kitų šalių menotyrininkus. Specialiai šiam albumui esė apie lietuvišką tapybą parašė trys užsienio meno tyrinėtojai bei kuratoriai. Tarp jų ir vienas didžiausių menotyros autoritetų, šiuolaikinio meno ekspertas - britas Edwardas Lucie-Smithas. Jo populiarios knygos apie meną yra išverstos į daugybę pasaulio kalbų, taip pat ir į lietuvių.
Antrojo teksto autorius - žinomas vokiečių meno istorikas Eckhartas Gillenas, o trečiojo - senas lietuvių dailininkų bičiulis, lenkų šiuolaikinio meno ir kino kritikas, daugelio lenkų ir lietuvių menininkų parodų kuratorius Krzysztofas Stanislawskis.
Sudomino meno kritikos žvaigždę
Kaip pavyko įkalbinti tokio lygio kritikus analizuoti Lietuvos tapybą?
R.Jurėnaitė pasakojo, kad Modernaus meno centro direktorė D.Butkienė internete patikrino, kuris menotyrininkas šiuo metu yra pats garsiausias ir populiariausias pasaulyje. Išaiškėjus, kad tai E.Lucie-Smithas, ji pasiūlė susitarti dėl teksto būtent su juo.
„Ta idėja buvo utopinė. Bet kaip matom, jis parašė tekstą. Sykiu jis pasidomėjo lietuvių tapyba, ir taip susižavėjo Modernaus meno centro kolekcija, kad net pasiūlė man bendradarbiauti ir kartu surengti parodą Londone“, - pasakojo R.Jurėnaitė.
Viena pirmųjų naująjį leidinį ištyrinėjusi R.Andriušytė-Žukienė pabrėžė, kad visų trijų užsienio kritikų tekstai iš tiesų yra nepaprastai įdomūs.
„E.Lucie-Smithas žvelgia iš britiškos perspektyvos, ir tai yra kosmopolito žvilgsnis. Vokietis E. Gillenas tiesiog sužavėtas sovietmečio Lietuvos nacionalinės tapybos, kurios nepažinojo ir dabar yra nustebintas. Visi trys tekstai yra be galo korektiški ir kupini tokių komplimentų Lietuvos tapybai, kokių man dar niekuomet neteko skaityti“, - prisipažino viena iškiliausių Lietuvos menotyrininkių.
Jos manymu, tie tekstai verčia klausti, ar žinomų kritikų nuostaba reiškia, jog lietuvių tapyba iki šiol dar nėra sudėtinė XX a. Europos dailės istorijos dalis? Ar tai reiškia, kad tos visos parodos, kurios iki šiol buvo surengtos užsienyje, taip ir nebuvo pastebėtos? Juk iškilių kritikų susidomėjimas liudija, kad pasigirsti tikrai turime kuo.
„Lietuviška parodinė veikla kol kas yra labai stichiška. Užsienyje rengiama daug smulkių ir nesvarbių parodų. Kai pavartai žurnalą „Dailė“, tai susidaro įspūdis, kad lietuvių dailininkai kaip vapsvos užpuolė visą Europą ir visur dalyvauja. Tačiau kai pasižiūri, kur tie darbai rodomi, tai vaizdas labai graudus“, - į kolegės iškeltus klausimus pabandė atsakyti R.Jurėnaitė.
Pasak jos, Lietuvos fotografija jau pateko į tarptautinę areną, o lietuvių tapyba - dar ne. Nors ji tikrai nėra mažiau įdomi. Tiesiog kol kas niekas jos deramai neparodė tikrai gerose pasaulio parodų salėse, neatkreipė į ją dėmesio.
Deguto šaukštas meno statinėj
Albumas „Lietuvos tapyba. 1960-2013“ neabejotinai buvo vienas įdomiausių ir vertingiausių Vilniaus knygų mugėje pristatytų meno leidinių, tačiau būtent jis pelnė ir daugiausia mugėje sutiktų dailininkų priekaištų.
Daugelį nemaloniai nustebino viršeliui pasirinktas 1961 metais nutapytas Vincento Gečo „Surgailio portretas“ . Juk visi gerai prisimena, kad permainos Vilniaus dailės institute (dabar - Vilniaus dailės akademija) prasidėjo studentams nuvertus ilgametį jo rektorių V.Gečą ir pasikvietus dėstyti vadinamojo „Tyliojo modernizmo“ atstovus.
Net ir jaunimas yra girdėjęs istorijas, kaip V.Gečas uždraudė Dailės institute pozuoti iš Vorkutos lagerio sugrįžusiam mąstytojui Justinui Mikučiui ar nutraukė studentų absurdo teatro veiklą. Komunistinių laikų nostalgijos nekamuojamiems kūrėjams iš tiesų sunku suprasti, kodėl šio kontroversiškai vertinamo sovietmečio valdininko darbas, net jei meniniu požiūriu jis ir įdomus, pasirinktas naujo leidinio ženklu.
