Dramaturgija parodoje? Taip, nes A.Danusevičiui svarbu nutapyti sportuojančiųjų ar pramogaujančiųjų santykius, jų požiūrį. Paveikslo stebėtojams irgi skiriamas tam tikras vaidmuo.
„Atrodo, kad tuo pat metu esi paveikslo viduje kaip vienas varžybų žiūrovų ir kartu stebi veiksmą iš šalies“, – apie jauno tapytojo parodą sakė menotyrininkė Laima Kreivytė.
A.Danusevičius – Jaunojo tapytojo prizo laureatas, kurio darbų turi Lietuvos ir užsienio meno kolekcininkai. Balandžio 23 d. jis atidarys savo naujausių paveikslų parodą „Kamufliažinis vyriškumas“ Vilniuje, Oslo namų meno erdvėje.
– Ar prisimenate, kada pirmą kartą pamatėte meno kūrinį arba apsilankėte parodoje? – paklausiau A.Danusevičiaus.
– Prisimenu. Išsaugojau nuotrauką, kurioje man aštuoneri. Su mama esu prie instaliacijos Gedimino prospekte – žvėrių kailiais uždengtos didelės vitrinos. Kūrinys priminė mamutus. Tai galbūt ir buvo mano pirmasis ryškesnis susitikimas su menu.
Kitas įsimintinas susitikimas įvyko, kai man buvo penkiolika. Tada jau sąmoningesniu žvilgsniu Vilniaus šiuolaikinio meno centre stebėjau įspūdingą parodą. Tai buvo šiuolaikinis Rusijos menas, kritikavęs šalies korupciją ir kėlęs klausimus apie socialines negeroves. Tada buvo 1999-ieji.
– Kada supratote, kad norite būti tapytojas?
– Tapyti mėgau nuo mažens. Lankiau sustiprintą dailės klasę. Vaikystėje pajutau ypatingą ryšį su dažais ir spalvomis. Kai mokiausi penktoje klasėje, kaimynystėje sudegė namas. Kiemo draugai iš sudegusio namo parsinešė dailininko aliejinių dažų ir primėtė jų ant plytelių.
Grįždamas iš mokyklos pastebėjau išspaustus dažus ir tą spindintį ultramariną prisimenu iki šiol. Greitai grįžau namo ir pasiėmęs indelį parsinešiau tuos mėlynus dažus.
Žinoma, dažai sudžiūvo, bet man tai buvo lemtinga akimirka, kai pajutau, kad turiu ryšį su spalvomis. Būti tapytoju nusprendžiau vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėje, vakarais lankydamas J.Vienožinskio dailės mokyklą. Ten pradėjau ruoštis stoti į Dailės akademiją.
– Ar jūsų šeimoje dar yra menininkų? Ar svarbu augti meniškoje aplinkoje?
– Šeimoje nėra profesionalių menininkų, nors senelis svajojo būti tapytoju. Mama vienu gyvenimo laikotarpiu irgi aktyviai tapė. Jai gerai sekėsi. Turi talentą.
Tiesą sakant, džiaugiuosi, kad daugiausia savarankiškai susidraugavau su meno pasauliu.
Kai augi menininkų šeimoje, giminių meninės vertybės gali daryti didelę įtaką. Svarbu, kokioje šeimoje esi užaugęs, kokiomis vertybėmis gyvena šeimos nariai.
Pavojus kyla tuomet, kai gyveni uždaroje menininkų bendruomenėje ir neišeini už jos ribų. Pastebėjau, kad menininkui svarbu bendrauti su kuo daugiau įvairių žmonių, turinčių skirtingą požiūrį į tuos pačius reiškinius.
- Kas jūsų mokytojai? Turiu omenyje ne dėstytojus, bet jus paveikusius žmones – ir iš jūsų aplinkos, ir iš literatūros, meno, muzikos.
-Gyvenime Mokytojų turėjau išties daug. Kai buvau penkiolikos, svajojau mokytis pas gerą dailininką dirbtuvėje. Tai, galima sakyti, išsipildė per įgytą patirtį – turėjau galimybę mokytis pas įdomias asmenybes, jie padarė įtaką – tai Vygantas Paukštė, Kostas Dereškevičius, Jonas Gasiūnas, Konstantinas Bogdanas.
Iš literatūros mėgstu Michelį Houellebecqą, mene man dabar įdomus danų menininkų duetas Elmgren and Dragset, amerikietis menininkas ir filmų kūrėjas Wiliam E. Jones. Pedro Almodovaro filmas „Oda, kurioje gyvenu“ sužavėjo vizualiai ir sukėlė daug apmąstymų. Kai buvau jaunesnis klausiau grupės „Joy Division“. Taip pat paveikė draugai, šeima ir artimi santykiai su žmogumi.
Man sunku įvardyti keletą žmonių, manau gyvenimas yra kaip mozaika iš daugybės įvykių, patirčių ir susitikimų. Tik žinau, kad gyvenime svarbu turėti galimybę kokį nors tarpsnį augti šalia Mokytojo, kuris tau padėtų rasti kryptį gyvenime.
- Užėjus į jūsų interneto svetainę „pasitinka“ vienas pirštas. Papasakokite apie šitą idėją.
- Jį sugalvojau norėdamas pajuokauti. Tai tarytum Dievo pirštas rodantis kryptį.
– Paveikslus tapote pagal internete rastas fotografijas. Kaip atrodo darbo procesas?
– Tapau ne tiktai fotografijų, bet ir vaizdo klipų (tarkime, iš „YouTube“ svetainės) motyvais. Žiūriu į vaizdą kaip į idėją. Mąstau vaizdais. Intuityviai pasirenku tuos vaizdus, kuriuose galima pamatyti tai, kas nematoma. Man svarbu, kad vaizdas būtų daugiaplanis.
- Ką jums reiškia palankūs įvertinimai? Ar tai įkvepia, ar kelia įtampą?
- Jau seniai pastebėjau, kad mene objektyvumo negali būti. Visi vertinimai labai sąlygiški. Pavyzdžiui, žmonių, Lietuvoje turinčių svarų simbolinį kapitalą meno lauke ir už jo ribų nuomonės apie tą patį mano paveikslą kardinaliai priešingos. Kartais ir nežinai, kas geriau – kritika ar palankūs vertinimai. Svarbiausia, kad tavo ego neišsipūstų nuo perdėm palankių nuomonių.
- Kodėl norėjosi padaryti parodą Oslo namų meno erdvėje?
- Apsilankiau čia rudenį, kai vyko Londone kuriančių lietuvių menininkų paroda. Galerija man labai patiko: baltos sienos, didelė erdvė, naujumo atmosfera. Iškart čia pamačiau savo darbus.
Tyrinėja situacijas
* Adomas Danusevičius baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, šiuo metu mokosi doktorantūroje, jo darbai nuolat dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje.
* 2010 m. A.Danusevičius laimėjo trečiąją vietą konkurse „Jaunojo tapytojo prizas“. Pagrindinis šio projekto tikslas – įvertinti perspektyviausius jaunosios kartos tapytojus iš Baltijos šalių.
* A.Danusevičius laikomas tapytoju tyrinėtoju, kuriančiu paveikslus-situacijas. Jo paroda „Kamufliažinis vyriškumas“ – Vilniuje, Oslo namų meno erdvėje, Mindaugo g. 27.
