Taip pat – sugebėti išsėdėti ant kėdės nekrutėdamas, kas dešimt minučių nelakstyti į tualetą ir nesistengti per dažnai žvilgčioti į molbertą. Jeigu bandytų – nusisuktų sprandą, nes vienu metu jam reiktų kontroliuoti tris tapytojus ir jų molbertus.
Jei netapyti negali - tapyk
Ketvirtą kartą galerijoje atidaryta vilniečių portretų paroda, kurioje tą patį asmenį vienu metu piešė dailininkai Agnė Juškaitė, Paulius Juška ir Elena Griščenko.
Agnė yra vitražistė, visą gyvenimą troškusi tapyti, Paulius studijavo monumentaliąją tapybą ir freską, o ukrainietė Elena yra baigusi tapybą Rygos dailės akademijoje, atitekėjusi į Lietuvą, gyvena Druskininkuose ir penktadieniais važinėja į Vilnių, Senamiesčio galeriją, tapyti vilniečių portretų.
Masinio tapymo akcija buvo sumanyta prieš ketverius metus. Joje noriai dalyvavo dailininkas Arturas Aliukas, kuris dabar padarė metų pertrauką. Atėjęs į šiųmetę parodą suprato, kad šio reikalo užmesti negalima, todėl kitąmet prisiekė tapyti toliau. Per ketverius metus jie visi kartu nutapė 90 portretų.
Portretai dovanojami veltui
Atranka priklauso nuo to, kam išdrįsta paskambinti dailininkė A.Juškaitė ir paprašyti, kad pozuotų.
Ji serga stulbinamu kuklumu, todėl mano, kad pozuotojai daro paslaugą galerijai, o iš tiesų pakviestieji išlošia trigubai – praleidžia kelias valandas tarp paveikslų, sužino, kurį jo charakterio bruožą susvarbina dailininkai, ir, jeigu nesusipranta susimokėti bent už dažus, gali veltui gauti dovanų portretą.
Šiemet dailininkams pozavo ir televizijos režisierius bei Vokiečių draugijos pirmininkas Martynas Ervinas Peteraitis, ir šio teksto autorė. Jaučiausi labai pagerbta ir visiems skalambijau, kaip smagu buvo žiūrėti, ką kuris tapytojas iš tavęs padarė.
A.Juškaitės tapytuose portretuose atrodėme labai jauni.
„Tapydama Agnė sugavo mano vidinį amžių“, - sakė apie jos tapytą savo portretą rašytojas J.Melnikas.
„Agnė yra nuostabi tapytoja“, - socialiniame tinkle „Facebook“ parašė F.Kiure.
„Portrete pagavai jos bjaurų charakterį. Stipru“, - apie P.Juškos tapytą mano portretą sakė vienas iš lankytojų.
Patys dailininkai labiausiai vertina savo kolegės Elenos tapytus portretus – stiprus potėpis, specifinis braižas. E.Griščenko neseniai surengė peizažų parodą Druskininkuose.
„Pripratau, jog kolegos iš mūsų juokiasi, kad tapome portretus. Tai tarsi reiškia, kad neišaugome iš antro kurso užduočių Dailės akademijoje. Portretas – nepopuliarus žanras, nes jame aiškiai matyti dailininko klaidos ir jų nepaslėpsi“, - pajuokavo E.Griščenko.
Turi portretą – esi apsidraudęs
Portretų žmonėms reikia dviem gyvenimo atvejais – įteikiant Nacionalinę premiją ir nugirdus apie būsimas savo laidotuves. Progą retsykiais pavyksta pasirinkti patiems.
Senamiesčio galerijos pastangomis svarbiems gyvenimo atvejams smarkiai sutaupė šių menininkų giminės: Laimanto Jonušio, Liudviko Jakimavičiaus, Antano A.Jonyno, Giedrės Kazlauskaitės, Aušros Kaziliūnaitės, Mariaus Buroko, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Dalios Survilaitės, Juliaus Kelero, Rasos Kutkaitės, Valdo Papievio, Juliaus Žėko, Žilvino Andriušio, Palmiros Mikėnaitės, Agnės Žagrakalytės, Andriaus Jakučiūno, Mindaugo Milašiaus Montės, Aistės Kisarauskaitės, Jurgos Jasponytės, Agnės Sabulytės, Jono Sakalausko, Astos Pakarklytės, Vladimiro Leleivos, taip pat - vieno iš Vilniaus gatvės simbolių Nikodemo.
„Pirmuosius portretus norėtume pertapyti. Kai pirmą kartą matai žmogų, sunkiai pavyksta atskleisti jo charakterį“, - prasitarė A.Juškaitė.
Tikriausiai ji turėjo galvoje rašytoją A.Jakučiūną. Korespondentus irgi kamuoja ta pati bėda – pirmą kartą nesugeba paklausti. Bet, patikėkite, buvo smagu. Todėl ateisime dar kartą.
Paroda Senamiesčio galerijoje veiks iki gegužės 15 dienos.