Paroda pravers ateičiai
„Tikimės, kad ši paroda ir katalogas „Tradicinės aprangos priedai“ papildys lankytojų žinias apie tautinį kostiumą ir galbūt paskatins norą patiems pasipuošti juo per šventes. Juk tautinis kostiumas gražus ir visada madingas“, – sakė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.
Parodą „Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“ muziejininkai surengė pastebėję, kad tautiniu kostiumu domisi ne tik kostiumų tyrinėtojai ar istorikai, bet ir norintys šiais laikais jį vilkėti žmonės.
Todėl muziejaus darbuotojos ir ėmėsi gaminti muziejuje saugomų kostiumų kopijas.
Jas paskatino ir 1992–1996 metais Nacionaliniame muziejuje surengtas parodų ciklas „Lietuvių tautinis kostiumas“.
Muziejininkės ilgą laiką kaupė valstiečių aprangos pavyzdžius, tyrinėjo tautinį kostiumą, ieškojo galimybių jį paįvairinti ir patobulinti.
Audė muziejininkės
Išmokusios tradicinės audimo technikos, susipažinusios su drabužių siuvimu ir puošyba parodos rengėjos iš nenaudoto audinių pavyzdžių rinkinio atkūrė ir sukomplektavo 22 vyriškus ir moteriškus XVIII–XX a. pradžios kostiumus.
Visi kostiumai buvo pasiūti iš pačių muziejininkių rankinėmis audimo staklėmis išaustų lininių, vilnonių, pusvilnonių audinių, papuošti tradicine siuvinėjimo technika, nėriniais, mezginiais.
Greta dažytų ir austų tradiciniais būdais audinių pavienėms kostiumo dalims parinkti ir fabrikiniai aksominiai, šilkiniai audiniai.
Juk šalia tam tikro laikotarpio ir konkrečios vietovės kaimo aprangą tiksliai kopijuojančių tautinių kostiumų visuomet atsirasdavo ir specialiai sukurtų, stilizuotų jų pavyzdžių.
Parodą papildo eksponatai iš muziejaus rinkinių – XIX a. juostos, skaros, skarelės, karoliai, nosinės, vyriški krepšiai ir Mažajai Lietuvai būdinga puošni juosmeninė kišenė – delmonas.Išskirtinis dėmesys tenka visų švenčių atributui – juostoms.
Populiarino ir dainų šventės
Pasak parodos organizatorių, istorinės aplinkybės lėmė, kad tautinis kostiumas pirmiausia pradėtas populiarinti Mažojoje Lietuvoje.
Kaupdami ir liaudies meno parodose eksponuodami tautinių drabužių pavyzdžius kultūros veikėjai siekė atkurti juos pagal senąsias audimo technikas ir taip pratęsti autentiško stiliaus drabužių gyvavimą.
Jau XIX a. tautiniai drabužiai buvo madingi.
Buvo manoma, kad jie palaiko lietuvišką dvasią ir ugdo patriotizmą.
Kultūrinės veiklos apribojimų varžomoje Didžiojoje Lietuvoje apie tautinius drabužius prabilta vėliau. Jais puoštasi per šeimos šventes, ypač vestuves.
Prie tautinio kostiumo populiarinimo daug prisidėjo nuo 1924 metų organizuojamos dainų šventės, skatinusios kurti tautinius kostiumus choristams, šokėjams.
Tuomet buvo atkreiptas dėmesys į etnografinių regionų aprangos ypatybes.
Buvo išskirti Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Klaipėdos krašto tautinių kostiumų tipai.
Liepos 6-ąją, minėdamas Tautinio kostiumo dieną, Lietuvos nacionalinis muziejus pristatys katalogą „Tradicinės aprangos priedai“. Tai pirmas leidinys, skirtas aprangos priedams, kurių originalus pamatysime parodoje.
Jie tinka ir prie naujo tautinio kostiumo, o šiuolaikinės rankinės prie jo atrodo nekaip.
Paroda „Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki lapkričio 3 dienos.