Pagrindiniai darbų atrankos kriterijai - tradicijos puoselėjimas ir meniškumas, rašo „Lietuvos rytas“.
Atskleidžia kūrybos įvairovę
„Gražus liaudies meno kūrinys yra ne tas, kuris labai naujoviškais raštais išaustas, o tas, kuris turi ryšį su senosiomis tradicijomis. Juk tos tradicijos klostėsi šimtmečiais, todėl ir jų perduodamos formos - subtilios, išgrynintos“, - įsitikinusi Lietuvos dailės muziejaus tekstilės rinkinio saugotoja Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė.
Parodoje galima pamatyti per pastaruosius penkerius metus sukurtus ne tik vaizduojamosios dailės - tapybos, grafikos, skulptūros, bet ir taikomosios dailės kūrinius - audinius, juostas, rankdarbius, keramiką, kalvystės dirbinius, juvelyriką.
Svarbi vieta skirta ir paprotinės liaudies dailės darbams - Vilniaus verboms, margučiams, Užgavėnių kaukėms, šiaudų sodams. Atskira, daugelį archajinių bruožų išsaugojusi sritis - kryždirbystė. Jos meistrų darbuose dera architektūriniai elementai, skulptūros, geležiniai kryžiai.
Tamsoje sodai sužėrėjo auksu
Ekspozicijos architektas žinomas dailininkas Saulius Valius į įprastą parodų erdvę pažvelgė netradiciškai.
„Norėjosi rasti sprendimą, kuris tiktų liaudies meno parodai, šiek tiek transformuotų neutralią Arsenalo erdvę. Todėl viršuje atsirado lengvos juostos - tarsi trobos kraigo motyvai“, - savitą erdvės architektūrą pakomentavo S.Valius. Eidami ratu žiūrovai pajus gamtos dvelksmą - dienos ir nakties, vasaros ir žiemos ritmą.
Pirmoje salėje - žiemos rūbų priedai. Ypač gausi įspūdingų riešinių ir pirštinių kolekcija. Kiek toliau - juostos, rankšluosčiai, lovatiesės ir net audiniai vežimų sėdynėms užtiesti. Deja, didėjant kadaise beveik užmirštų riešinių populiarumui, pastebimas akivaizdus audinių tradicijos nykimas. Pasak parodos rengėjų, senosios lovatiesės guli skryniose, o jaunimas kol kas nelabai žavisi audimu.
Kiekviena kūrinių grupė parodoje eksponuojama savitai. Pavyzdžiui, vašku marginti ir skutinėti margučiai sudėlioti ant specialių laikiklių, kurių visuma sudaro Lietuvos žemėlapį.
Apžiūrėję maždaug pusę parodos žiūrovai patenka į užuolaidomis atskirtą tamsią erdvę. Juodos salės palubėje auksu sužėri šiaudiniai sodai, o nuo sienos žvelgia šiurpą keliančios ir kartu šypsotis verčiančios išraiškingos Užgavėnių kaukės.
Pasak parodos kuratorės, Lietuvos liaudies kultūros centro specialistės Alės Počiulpaitės, nors etnografinės liaudies meno ribos darosi vis mažiau ryškios, tačiau kai kurie skirtumai išlieka ir šiandien. Pavyzdžiui, sodų Žemaitijoje beveik niekas neriša, tačiau būtent iš to regiono į parodą atkeliavo įdomiausios kaukės. Tai liudija, kad Užgavėnės toje Lietuvos dalyje švenčiamos gerokai aktyviau.
Drožėjams patinka šv.Jurgis
Trečioji parodos dalis prasideda metaliniais kryžiais-saulutėmis, o svarbiausi jos akcentai - ypač gausios tapybos ir medinių skulptūrėlių ekspozicijos. Skulptūrėlių kalniuko fone - garsiojo Kryžių kalno projekcija. „Norėjosi neįkyriai pabrėžti tai, jog ta liaudies skulptūra neatsirado tuščioje vietoje, o yra senos tradicijos tęsinys“, - įdomų sprendimą pakomentavo S.Valius.
Dar vienas svarbus parodos architekto sumanymas - visose salėse įrengta taškinio apšvietimo sistema. Ji ne tik paįvairina ekspoziciją šviesos akcentais, bet ir leidžia įžiūrėti smulkiausias kūrinių detales.
Medinių skulptūrėlių ekspozicijoje turbūt daugiausia angelų, tačiau akį labiausiai traukia ne jie, o karingai nusiteikę šventieji. Slibiną ietimi perduriantis šv.Jurgis - daugiausia įdomių interpretacijų išprovokavęs motyvas.
Tapybos darbuose galima įžvelgti dvi tendencijas - primityviąją, artimą liaudiškajam pasaulio bei grožio suvokimui, ir saviveiklinę arba stilizuotąją. Mat nemažą tapybos ekspozicijos dalį sudaro darbai, sukurti žmonių, priklausančių įvairioms tapybos studijoms, dažniausiai veikiančioms didmiesčiuose.
Ekspozicijos retenybės - tradicinė skrynia, dirbiniai iš tošies ir vos keletas tautinių kostiumų. O jos naujiena - Pamario krašto vestuvinių sietynų kolekcija. Parodai parengtas išsamus katalogas. Jame galima rasti ir tuos kūrinius, kurių dėl vietos stokos nepamatysime salėse.
