Per Jūros šventę kūrėjas bures kelia paveiksluose ir jachtoje

Klaipėdoje vykstančias marinistikos parodas kartais aplanko žmonės, jūrą vadinantys savo lopšiu. Vaizduojamajam menui neabejingas, tačiau su vilniečio Š.Leonavičiaus kūryba tikriausiai menkiau susipažinęs vienas  klaipėdietis, garsus tolimojo plaukiojimo kapitonas, išgirdęs, kad šio dailininko kūryboje šmėžuoja burlaivių siluetai, tuo nesidžiaugė.

„Prieš Jūros šventę visada atsiranda žmonių, pasiryžusių sugadinti nuotaiką kitiems?“, – kandžiai ištarė žodžio kišenėje neieškantis jūrų vilkas.

Garbus kapitonas, sužinojęs, kad bibliotekos parodų salėje eksponuojamos Lietuvos jūrų muziejaus istorikų prie keletą metų parengtai ir išleistai knygai „Burės rėjose“ kurtos Š.Leonavičiaus iliustracijos, tik šyptelėjo: mes, lietuviai, devyniomis virvėmis pririšti kranto, niekada nemokėjome rašyti apie jūrą ir laivus, o apie piešinius net ir nekalbėsiu“.

Skeptiškai nusiteikęs jūrininkas galėjo nurodyti tik vieną, pasak jo, malonią išimtį – ilgamečio Lietuvos jūrų muziejaus vadovo, marinisto istoriko ir rašytojo Aloyzo Každailio knygas, iliustruotas jo brolio – ne tik grafikos, bet ir lietuviškosios heraldikos specialisto“.

Kalnus įvairiausios literatūros pervertęs kapitonas šaipėsi iš dailininkų marinistų klaidų: „Skaitant vieną apsakymą mane nustebino valties piešinys – kur tai matyta, kad irkluotojai sėdėtų nusigręžę nuo irklų.

Kitame pasakojama apie jachtų lenktynes, bet pavaizduoti laivai nė iš tolo nepanašūs į burlaivius, niekas nepasakytų, kokios jie epochos“.

Bet labiausiaui šį kapitoną pribloškė iliustracija, vaizuojantį XV a. karavelę primenantį burlaivį. Nupieštas rangoutas ir takelažas išties atspindi menką piešėjo nuovoką apie jūreivystę – vėjo gūsių išpūstos burės kažkodėl laivą stumia ne pirmyn, o atgal. Vėliavos stiebuose, tarsi neigdamos gamtos dėsnius, plaikstosi atvirkščiai – prieš vėją.

„Ko ne visų lietuviškų knygų apie jūrą ir jūreivystę iliustracijos nešmanėlių darbas“, – tvirtino garsiame burlaivyje „Meridianas“ savo karjerą pradėjęs laivavedys nė kiek neabejodamas, kad ir Š.Leonavičiaus darbų parodoje tokių kaip jis jūrininkų laukia vien tik nusivylimai.

O pabaigoje jis sarkastiškai išrėžė: „Menininkams vertėtų dažniau po uostus ir jachtklubus pasižvalgyti, o tik paskui kibti į darbą. Kažkada Lietuvos dailininkų sąjunga buvo įsigijusi jūrinę jachtą „Dailė“. Kai pardavė, laivų piešėjai liko ant ledo – nebėra su kuo pasitarti“.

Klaipėdos bibliotekos erdvėse eksponuojami devyni Š.Leonavičiaus mišrios technikos paveikslai, kuriuose atgyja jūros platybes raižę senieji burlaiviai, įvairios jūrininkų gyvenimo,jų buities scenos. Pavaizduotas ir Šventosios uostas – jame kažkada mėgino įsikurti anglų pirkliai.

Kurdamas iliustracijas knygai „Burės rėjose“ Š.Leonavičius rėmėsi konkrečiais istoriniais faktais. Parodoje matome jo nupieštą XVII a. Brandenburgo karalystės linijinį karo burlaivį „Wapen von Hamburg“, įspūdingus krovos laivus. Rėjos ir takelažo lynai jo paveiksluose susipynę ne į absurdišką raizgalynę, o į meniškai prasmingą audinį.

Š.Lenonavičiaus atspirtis – Lietuvos jūrų muziejuje saugomi XIX a. klaipėdiečių burlaivių „Mary Jane“, „Henrich von Schroder“, kitų laivų paveikslai, maketai. Ištikimas istorinei faktūrai menininkas senųjų burlaivių aklai nekopijuoja. Tarsi išplaukę iš laiko glūdumų jie žadina žiūrovų smalsumą, norą įsižiūrėjus suvokti kiekvieną paveikslo detalę.

Parodoje eksponuojamas didžiausio formato piešinys „Laivas plaukia“ – ankstyvosios Š.Leonavičiaus marinistikos pavyzdys. Jį piešusiam dalininkui, regis, vieno lakšto neužteko, priklijavo dar vieną – įbrėžimų ir lankstų žymės rodo, kad šis paveikslas yra visko matęs.

Piešinys „Jūreivio lopšinė“ Aido Marčėno poezijos rinkiniui „Žmogaus žvaigždė“ (2005) – savotiška Š.Leonavičiaus vizitinė kortelė. Sklaidant jį jau nebeaišku, kas ir ką iliustravo – A.Marčėnas dailininko kūrybą savo eilėraščiais ar Š.Leonavičius jo poeziją savo piešiniais ? Tačiau rezultatas puikus – „Žmogaus žvaigždė“ buvo pripažinta Metų knyga.

Jūros dvasia persmelkti ir Maironio poemai „Jūratė ir Kąstytis“ sukurti Š.Leonavičiaus paveikslai. Jis yra iliustravęs Gintaro Beresnevičiaus knygą „Lietuvių religija ir mitologija (2008), „Samuelio Boguslavo Chylinskio „Biblija: Senasis Testamentas“ (2007). Pernai išleistą Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ puošia Š.Leonavičiaus piešiniai.

Vyresni meno gerbėjai, žvelgdami į Š.Leonavičiaus piešinius, gali prisiminti šviesaus atminimo grafiką, knygų iliustratorių Stasį Krasauską – apipavidalindamas talentingų poetų ir prozininkų tekstų jis plėtojo literatūros ribas, kūrė savąjį pasaulį. Kitaip piešti šis menininkas negalėjo. Regis, tuo pačiu keliu žengia ir Š.Leonavičius.

Pats dailininkas apgailestauja, kad dažnai tenka vaizduoti tai, ko nėra pats regėjęs – dievus, mitologines būtybes: „Istoriniais burlaiviais irgi neplaukiojau, jų beveik neliko. Vaizuotė čia nepadės – reikia išnagrinėti laivo sąrangą, gerai žinoti, kam reikalingi lynai, burės, kaip viskas veikia. Tik tada paveikslai atspindi praeities dvasią“.

Knygos „Burės rėjose“ iliustratoriui padėjo ne tik Jūrų muziejaus laivybos istorijos specialistai, bet ir burlaivių savininkai, kurių kaulai jau seniai sudūlėję. Pasirodo, anais laikais škiperiai patys piešdavo savo laivus. Aišku, menas jiems nerūpėjo – buvo svarbiau tiksliai pavaizuoti visas savo burlaivio, valties konstrukcijos detales.

„Kas geriau nupieš burlaivį, jeigu ne pats kapitonas?“, – jūrininkų kūrybos neniekina Š.Leonavičius. – Tokios anuomet buvo tradicijos – škiperiai piešdavo laivus, kuriais plaukiodavo, kaip mokėjo, ju paveikslai tapdavo šeimos relikvijomis. Man teko gilintis ir į kapitonų kūrybą“.

„Š.Leonavičius nežinia kaip, bet pajuto, koks vėjas kedeno senovinių laivų bures. Jo piešiniuose susiliejusi istorinė tiesa ir meninė įtaiga gaivina praeitin nugrimzdusios burlaivių epochos dvasią“, – pažymėjo parodos kuratorė, Lietuvos jūrų muziejaus atstovė Nika Puteikienė.

Per parodos atidarymą žarstydams padėkas kitiems Š.Leonavičius kukliai nutylėjo, kad jam tikrai nebūtina aiškinti, kaip piešiami buriniai laivus. Dailininkas, seniai įgijęs jachtos kapitono diplomą, ir pats jau kelis dešimtmečius burlaiviais raižo Kuršių marias ir Baltijos jūrą.

Septyniolikos metų pradėjęs buriuoti Lakajų ežere Š.Leonavičius vėliau įsiliejo į garsios menininkų jachtos „Dailė“ įgulą. Jam teko paragauti ir vandenyno druskos – Sąjūdžio bangos pakylėta „Dailė“ ir dar dvi lietuviškas jachtos („Lietuva“ ir „Audra“) dalyvavo pirmąjame mūsų šalies buriuotojų žygį per Atlantą maršrutu Klaipėda-Niujorkas.

Pastaruoju metu Š.Leonavičius bures kelia rečiau, tačiau jam vis labiau norisi prisiminti senus laikus. Vasarą, atradęs laisvo laiko, prūsišku vardu pavadinta 9 metrų ilgio jachta „Erdmis“ išplaukia į jūrą. Jis tikisi, jog kada nors pavyks atitrūkti nuo darbų ir leistis į tolimesnes keliones. Gal su sūnumi Joriu, kai paūgės – jis irgi pradėjo buriuoti“.

„Keičiasi tik laivai, o jūra – ta pati. Dabartines  jachtas ir dabar blaško vėjai, niekuo nesiskiriantys nuo tų, kurie varydavo pirmyn senuosius burlaivius“, – kalbėjo buriuotojų Meka pramintoje Nidoje  šiuo metu su šeima poilsiaujantis Š.Leonavičius.