Žmonės fotografą S. Paukštį vadina arba genijumi, arba bepročiu

Jei kada paskambina fotografas Saulius Paukštys, gali būti tikras: jis vėl turi iš kojų verčiantį sumanymą. Šįkart 50-mečio sulaukęs menininkas parengė instaliaciją „Darbo kabinetas“, kurią atidaro penktadienį.

S.Paukštys rengiasi jubiliejinei parodai-instaliacijai.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
S.Paukštys rengiasi jubiliejinei parodai-instaliacijai.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Milda Augulytė

2014-09-05 06:00, atnaujinta 2018-01-10 15:05

Vilniaus fotografijos galeriją sostinės senamiestyje pripildė daiktai, kokių čia paprastai nebūna: senos gręžimo staklės iš mokyklos darbų kabineto, kaimyno sukonstruotas kompresorius iš dujų baliono, draugo motociklas, kurį jis ruošiasi restauruoti ir brangiai parduoti, judančios skulptūros su fotografijomis ir visur išklijuoti lipdukai su merginų aktais.

„Dirbant susikaupia įvairių sluoksnių: buvusių darbų likučių, medžiagų, iš kurių daromi dabartiniai darbai, būsimųjų darbų eskizai. Visa tai galima rasti mano „Darbo kabinete“.

Manau, kad kiekvienas, atėjęs į šį kabinetą, suras sluoksnį, nuo kurio nupūtęs dulkes pamatys tai, ką gali surasti ir savo kambaryje ant darbo stalo.

O lipdukai – tarsi vaikystės prisiminimas, kai į svečius pas kaimynus atvažiuodavo iš Lenkijos koks automobilis, kurio užpakalis nuklijuotas lipdukais, ir visi kiemo vaikai bėgdavo žiūrėti, kas ten per paveiksliukai.

Daug įvairių sąsajų, kurios galėtų simbolizuoti tuos 50 metų“, – aiškino S.Paukštys savo instaliacijos prasmę.

– Šią instaliaciją skiriate savo 50-mečiui. Švenčiant jubiliejų įprasta apmąstyti prabėgusius metus. Ar galėtumėte pasakyti: „Gimiau pačiu laiku“? Kokios gyvenimo viršūnės ir gelmės?

– Niekados nėra nei per anksti, nei per vėlai – tik pačiu laiku.

Vienas dalykų, kuriuo esu patenkintas, – susigyvenimas su Vilniaus miestu. Mes su draugais jau esame sukūrę kelis miesto akcentus, plėtojame upės temą: šiemet turėjome gyvenamųjų plaustų kolonijos, krantinės projektus, paleidome į upės tėkmę šv.Jono Nepomuko skulptūrą.

Tas susigyvenimas su miestu teikia ir džiaugsmą, ir turi tam tikrą prasmę.

Džiugina ir susigyvenimas su fotografija, kaip išraiškos priemone. Man regis, jau galiu tvirtinti, kad turiu ir savų atradimų, ir savo filosofiją. Toliau tai plėtosiu ir visi turėsime įdomesnių pramogų.

– Esate Kauno politechnikos institutą baigęs inžinierius elektrikas. Ar dirbote pagal specialybę?

– Dirbau aštuonis mėnesius, kai po studijų buvau paskirtas į vieną mokslinio tyrimo institutą. Bet nelabai pritapau, tad pirmai progai pasitaikius mečiau inžinerinį darbą ir daugiau prie jo nebegrįžau.

– Kuo save laikote – fotografu, laisvuoju menininku?

– Dabar populiarus pavadinimas „visuomenės veikėjas“. Kunigaikštis Vildaugas, Vytautas Šustauskas – tikri veikėjai. Aš gal švelnesnis, ne toks radikalus kaip tie tikrieji. Bet savo publicistika, fotografija, kitais sumanymais darau tam tikrą įtaką visuomenei, todėl turbūt taikliausias būtų visuomenės veikėjo pavadinimas.

– Einate visuomenės veikėjo keliu. O kiekvienas kelias prasideda nuo pirmojo žingsnio. Koks jis buvo?

– Pirmieji žingsniai tie, kurių rezultatai vienaip ar kitaip pasiekė visuomenę. Tai buvo fotografijos akcijos dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.

Kaune su bendraminčiais rengdavome revoliucingas parodas. Arūnas Kulikauskas fotografavo suvažinėtas kates, Gintautas Stulgaitis fiksavo šviesos atspindžiu, Visvaldas Dragūnas – savo buto remontą, aš kūriau fotomontažus. Tuo metu tai buvo kai kas nauja, nematyta, parodos keldavo daug ginčų.

– Paskui ramybę drumsčiantys sumanymai pasipylė kaip iš gausybės rago. Viena pažįstama apie jus prasitarė: „S.Paukštys arba genijus, arba beprotis.“ Kaip į tai reaguojate?

– Čia komplimentas. Jei būčiau beprotis, mano vieta būtų ligoninėje. Bet ten nesu, vadinasi, lieka genijus.

Nemanau, kad šiais laikais gali būti kokių nors genialumo apraiškų tarp tokio lengvo žanro kaip fotografija atstovų. O parodoje, į viešumą einančiuose projektuose būtina netikėta, įdomi arba šokiruojanti mintis. Man jų kol kas netrūksta.

– Kokiomis savo idėjomis pats labai džiaugiatės?

– Aišku, širdį glosto Franko Zappos tema, kuri jau 15 metų garsina Vilnių, F.Zappos biusto kopijos pastatymas Baltimorėje, jo gimtajame mieste. Didžiuojuosi šiuo projektu ir manau, kad tai didžiausias rinkodaros ir meninis projektas nepriklausomos Lietuvos laikais.

Kalbu nekukliai, bet apie mūsų žygį sužinojo milijonai žmonių visame pasaulyje. Apie kokį kitą įvykį taip toli nuėjo garsas?

– Vienas naujesnių jūsų sumanymų – pastatyti Johno Lennono skulptūrą. Kokia jos stadija?

– Derybų. Reikia gauti fotografijos, pagal kurią kuriame skulptūrą, autoriaus giminaičių sutikimą. Ryšius užmezgėme, deramės dėl kainos.

– Kaip lietuviai priima jūsų idėjas?

– Žmonės labai įvairūs – nuo tokių, kurie pasiryžę apmėtyti supuvusiais vaisiais, iki pasiruošusių išbučiuoti.

Bet apskritai lietuviai atsargūs ir konservatyvūs. Su bet kokiu nauju pasiūlymu jiems reikia laiko susigyventi ir pasverti, ar nuo to kas nors nenukentės, ar nebus nemalonumų.

Gal čia tų 50 stresinio gyvenimo metų sovietiniais laikais rezultatas, bet tikiuosi, kad ilgainiui tai pakis.

– Kokią žinią aplinkiniams norite pasiųsti visomis savo akcijomis?

– Nereikia bijoti netikėtų sprendimų ir naujovių, net jei koks nors siūlymas iš pirmo žvilgsnio sukelia neigiamų emocijų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.