Lyrinio ekspresionizmo atstovu tituluojamas A.Gudaitis visuomenei pirmiausia pažįstamas kaip tapytojas, kurio kūryboje, pasak tyrinėtojų, dera prancūziškas racionalizmas ir lietuviškas jausmingumas. Ši paroda skirta atskleisti kitą, ne mažiau svarbią bei produktyvią dailininko kūrybos sritį – piešinius ir estampus.
Ekspozicijos pradžią ženklina ankstyvieji Paryžiaus laikotarpio darbai, sukurti 1930 – 1932 metais. Stiliaus požiūriu A.Gudaičio piešiniuose jaučiami modernistinių krypčių atgarsiai: „art deco“, neoklasicizmo, ekspresionizmo. Temos aspektu kūryboje dominuoja moters, ypač motinystės, tema, daug aktų ir portretų, taip pat teminių, tarpukario laikotarpiu populiarių kompozicijų.
A.Gudaitis išbandė ir sausos adatos techniką: jo raižiniai buvo eksponuoti 1935 metais Košicėje (Čekoslovakija), kur įvyko pirmoji lietuvių grafikos paroda užsienyje. Paties menininko pasakojimu, estampus jam spaudė senukas iš Monmartro, kuris sakėsi kažkada spausdinęs ir paties Rodeno darbus.
Kita dalis eksponuojamų darbų sukurta XX amžiaus 7–8 dešimtmečiais. Tai – portretai, teminės, filosofinės, Lietuvos kaimo, pajūrio gyvenimo ar netgi groteskinės kompozicijos. Didelė dalis piešinių yra paveikslų eskizai, pakartoti ne vieną kartą, tačiau funkcionuojantys kaip savarankiški meno kūriniai.
Šiuo laikotarpiu A.Gudaitis fragmentiškai sugrįžta prie kai kurių tarpukario laikotarpio siužetų, kuriuose metaforų kalba užkoduotos tiek savojo laiko, tiek individualios aktualijos.
Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje dailininko kūryboje svarbią vietą pradeda užimti metaforiškas paukščio motyvas. Paukštis netikėtai atsiranda kartu su žmonėmis prie stalo ar gretinamas su autoportretu. Tokios sąsajos – tarsi autoironiškas dailininko žvilgsnis į save ir aplinką, bylojantis, kad lyriškumas, dramatizmas, filosofinės gelmės bei lengva šypsena ir kūryboje, ir gyvenime žengia kartu.
