Kai tik viešojoje erdvėje pasirodo „Krantinės arkos“, dar vadinamos vamzdžiu, nuotrauka, V.Urbanavičius sulaukia tam tikro procento autoriaus teisių mokesčio už kūrinio atvaizdavimą ar kitokį panaudojimą.
„Jei tai iliustracija įvykio, kuris šiuo metu įvyko, ar informacija, kad skulptūra pašalinama, tuomet šio mokesčio mokėti nereikia.
Jei publikacija yra daugiau pasvarstymas, ar reikia skulptūrą šalinti iš pakrantės, ar ji turėtų ten likti, o tekstas iliustruojamas fotografija, tokiu atveju už kūrinio atvaizdo panaudojimą mokama jo autoriui“, – sakė Asociacijos LATGA Menų skyriaus Vizualinių menų poskyrio vadovė Gabrielė Naprušienė.
Neries krantinėje skulptūra „Krantinės arka“ atsirado 2009-aisiais, Vilniui tapus Europos kultūros sostine.
Nors miesto savivaldybė autoriui už šį kūrinį sumokėjo, pagal galiojančius įstatymus dar 70 metų kūrėjas gali gauti autoriaus teisių mokesčio procentą.
„Kai dramaturgas parašo pjesę ir paskui pagal ją statomas spektaklis, juk dramaturgas gauna pinigus ir paskui dar jam mokamas procentas nuo parduotų bilietų. Čia situacija tokia pat – skulptūra stovi, ja galite grožėtis, už jos sukūrimą yra sumokėta, bet jei kas nors naudoja kūrinio atvaizdą komerciniais tikslais, atvaizdą publikuoja leidiniuose ir knygose, tuomet būtinas autoriaus leidimas ir reikia mokėti įstatymo numatomą mokestį“, – pasakojo pašnekovė.
Ši skulptūra buvo nufilmuota net muzikiniame klipe, kur ji naudojama kaip scenografija. Ir tai – vėl į naudą vamzdžio autoriui.
Pašnekovė prisiminė atvejį, kai neatsiklausus autoriaus ant skulptūros atsirado sūpynės, kurių nukabinimas sukėlė nemažai rūpesčių.
„Į mus kreipėsi „Krantinės arkos“ autorius, kai ant skulptūros vieną rytą atsirado sūpynės. Juk skulptūra yra meno kūrinys – vieniems patinka, kitiems ne, bet įstatymas numato, kad niekas neturi teisės keisti kūrinio, tik pats jo autorius.
V.Urbanavičius taip pat nerimavo, jog skulptūra buvo projektuojama nenumatant, kad kada nors ant jos bus kabinamos sūpynės, tad tokie dalykai gali būti net pavojingi gyvybei“, – pasakojo G.Naprušienė.
