R.Sakalauskas juokauja, kad jį veda Dievo ranka. Nuo 1991-ųjų dailininko viešieji kūriniai daugiausia telkiasi bažnyčiose, koplyčiose ir kapinėse. Išimtis – kompozicija „Mandala“ (2013) Vilniaus Tibeto skvere.
Bažnytinio paveldo muziejuje eksponuojami skulptoriaus liturginių kūrinių ir antkapių eskizai bei užbaigtų darbų fotografijos. Taip atskleidžiama meninio sumanymo genezė nuo jo užuomazgos iki galutinio įgyvendinimo.
Per savo kūrybinę karjerą R.Sakalauskas padarė 30 antkapių (daugiausia Vilniuje, po vieną Druskininkuose, Kelmėje, Šiauliuose, Švėkšnoje ir Utenoje) ir 12 bažnytinių įrenginių – altorių, tabernakulių, švęsto vandens indų.
Ilgiausiai – net ketverius metus – jis kūrė altorių Vilniaus Bernardinų bažnyčiai. Po to menininkas pastatė altorius Vilniaus Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo bažnyčioje, Šventųjų laiptų koplyčioje prie Bernardinų bažnyčios.
2000-aisiais jis įrengė Kryžių kalno pranciškonų eremo koplyčios presbiteriją (sukūrė altorių, tabernakulį ir lektoriumą Šventojo Rašto skaitymui) – tai buvo pirmas Sakalausko darbas šiuolaikinės architektūros šventovei.
2001 metais skulptorius sukūrė altorių rekonstruotai Kretingos pranciškonų bažnyčios Kankinių koplyčiai, po kelerių metų – tos pačios koplyčios kriptai. Naujausias jo liturginis kūrinys – šią vasarą Lukšių bažnyčioje įrengtas altorius.
Anot skulptoriaus , kiekvienas užsakymas – džiaugsmas. Tačiau po jo ateina baisios dienos, kol sukuria mažąjį eskizą.
„Mano eskizėliai yra naujo kūrinio užuomazga, – pasakojo dailininkas. – Paskui, kai darau didelį darbą, kažką keičiu, tobulinu. Tačiau tą pradinį variantą labai branginu. Net nedrįstu išdegti, kol darbas nepadarytas, kad kas bloga jam neatsitiktų.
Kai užbaigtą darbą pasiima užsakovas, eskizą išdegu ir pasidedu po stiklu, kaip kokią brangenybę. Dedu juos į didelį stiklinį indą, kur jau guli seniau padarytų darbų eskizai. Labai patogu: indas peršviečiamas, tad kasdien galiu matyti, ką per gyvenimą esu padaręs.“
Eskizai Bažnytinio paveldo muziejaus parodoje – iš degto molio. Keramika yra viena mėgstamų R. Sakalausko technikų. Jis yra nulipdęs nemažai įstabaus grožio indų – vazų, dubenų, taurių. Molį pasitelkia ir kurdamas skulptūrinių kompozicijų eskizus, kuriuos vėliau išdega ir paverčia savarankiškais kūriniais.
„Tai seniausia medžiaga. Statulos sudūžta, bronza surūdija, o šukelės lieka. Pagal jas civilizacijos atsekamos, ne tik Viduržemio jūroje – čia taip pat“, – kalbėjo skulptorius.
Atminties samprata R.Sakalausko kūryboje svarbi nuo pat jo karjeros pradžios. Menininkas prisipažįsta, kad mažų tautų kultūros išsaugojimo problema jam kilo dar paauglystėje. Tada ją suvokė intuityviai, o vėliau įgijo žinių, kurios padėjo apmąstyti šią temą, susiejus su Rytų ir Vakarų, islamo ir krikščionybės sankirtomis, valstybingumo ir valstybės išnykimo poveikiu kultūrai.
Savo mintis kūrėjas įvaizdino skulptūrose „Arabas“ (1980), „Mandala“ (2013), paminklų generolui Jonui Žemaičiui ir generolo Povilo Plechavičiaus rinktinės žuvusiems projektuose (1998 ir 1999 m.), antkapinėse skulptūrose Lietuvos kultūros veikėjams – rašytojai Birutei Pukelevičiūtei, poetui Pauliui Širviui.
Apie atmintį ir jos ženklus mąstė ir kurdamas altorius sovietmečiu uždarytoms ir išniekintoms bažnyčioms – Vilniaus Bernardinų, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo, Šventųjų laiptų koplyčiai prie Bernardinų bažnyčios ir kt., taip pat įrenginėdamas švedų karo aukų kriptą Kretingos bažnyčioje.
