M.Sakalausko nuotraukos – tai neišsenkamas lobynas ne tik miesto architektūros specialistams, restauratoriams, bet ir gyvensenos tyrėjams.
Panašūs žodžiai neseniai skambėjo Vilniaus rotušėje 86 metų M.Sakalauskui įteikiant Šv.Kristoforo statulėlę.
Vilnietis apdovanotas už senąją Vilniaus istoriją fotografijose. Jis sakė, kad visada svarbiausia buvo nuotraukose pademonstruoti architektūrą, atskleisti pastatų grožį. O jo paties nuotraukose nėra.
Daug M.Sakalausko Vilniuje fotografuotų pastatų iki šių dienų neišliko, o kiti pasikeitė. Vis dėlto jie liko įamžinti vilniečio negatyvuose ir fotografijose.
– Daug metų stebite Vilniaus architektūros pokyčius. Kas jus liūdina? – paklausė M.Sakalausko „Sostinė“.
– Labiausiai liūdina pastatuose iškirsti didžiuliai langai. Jie nebuvo būdingi senamiesčiui. Kas būtų pasikeitę, jei jie būtų likę tokie, kokie buvo?
Arba Pilies, Didžiojoje ar Pylimo gatvėse įėjimai į rūsius. Ar jie buvo anksčiau? Aišku, kad ne. O juk tie laipteliai sugadina gatvių išklotines.
Dar liūdniau, jeigu imsime kalbėti apie interjerą. Juk dabar kiekvienas verslininkas, nusipirkęs patalpas senamiestyje, stengiasi jas perdaryti.
Suskausta širdį dėl tų pokyčių. Juk atsimenu, kad toje vietoje fotografavau pastatą, nuotrauka dar yra, o pastatas jau nugriautas.
Esu nufotografavęs ištisus Vilniaus kvartalus, Rasų kapines. Visus negatyvus atidaviau archyvui. Fotografavau ir Žvėryną. Gaila, kad visus mano negatyvus ir šio rajono nuotraukas kažkas pasiglemžė.
– Stebėjote ir pavienių pastatų pokyčius?
– Taip, nes daugiau nei keturiasdešimt metų dirbau Vilniaus paminklų konservavimo institute braižytoju, vėliau fotografu.
Mano užduotis buvo kiekvieną pastatą užfiksuoti prieš restauravimą ir pabaigus darbus. Galima sakyti, namą palydėdavau ir pasitikdavau: iš pradžių landžiodavau po voratinkliais apraizgytas palėpes, paskui po atkastus rūsius, nufotografuodavau atidengtas angas, atrastas architektūros detales.
Visą laiką mano darbas buvo susijęs su kultūros paveldu. Žmonių nefotografuodavau, tik pastatus. Svarbiausias uždavinys man buvo pademonstruoti architektūrą.
Atlikdavau tai, ko reikėjo įstaigai, bet pasidarydavau ir tai, kas man patikdavo.
– Ar jums sunku fotografuoti Vilnių?
– Ilgiausiai tinkamo apšvietimo reikia palaukti 15 minučių. Saulė pasisuka ir pastatą galima fotografuoti. Žinoma, būtina, kad danguje plauktų bent debesėlis. Juos labai mėgstu.
Ilgiau fotografavimas užtrunka tik tada, kai randu prie pastato stovintį lengvąjį automobilį ar sunkvežimį. Tenka laukti, kol jis nuvažiuos.
Pastatus dažniausiai būnu nusižiūrėjęs iš anksto. Kur nors eidamas sustoju mąstydamas: „O, čia man būtų gražu.“
– Jūsų naujausias albumas „Senojo Vilniaus architektūra“ vadinamas kelione po miestą. Kodėl jums tai buvo svarbu?
– Norėjau fotografijomis žiūrovą vesti per Vilnių. Apie miestą yra išleista daug albumų, bet juose nėra sekos – viena miesto dalis, kita. Mano tikslas buvo kitoks – vesti per Vilnių.
Gal tai nėra labai išvaizdu, be to, sunku. Juk svarbiausi objektai nėra išsidėstę vienoje gatvėje. Todėl tenka nukrypti į šoną.
– Kokie statiniai jums yra Vilniaus vizitinė kortelė?
– Pirmiausia bažnyčios. O paskui rūmai, dvarai. Sunku man juos išvardyti. Turiu neblogą regimąją atmintį, o pavadinimus linkęs pamiršti.
– Ar pavojinga buvo sovietmečiu fotografuoti bažnyčias, jų interjerą, kryžius?
– Saugumiečiai klausinėdavo, kodėl įamžinu ne kolūkius, o tokius statinius, bet aš paaiškindavau, kad toks mano darbas.
Prisimenu, kai sovietmečiu fotografavau Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, visą laiką šalia būdavo saugumietis. Toje bažnyčioje lankydavosi daug žmonių, tai jis ten sėdėdavo.
Bažnyčioje fotografuodavau ilgai, laukdavau tinkamo apšvietimo. Saugumiečiui atsibosdavo lakstyti paskui mane ir jis vieną kartą paklausė: „Kada tu baigsi?“ Atsakiau, kad man jo palydos visai nereikia. Tais laikais prievaizdų, kurie pasitikdavo ir išlydėdavo, turėjau.
Gal dėl to buvo saugiau gatvėmis vaikščioti. Prisimenu, dirbau Pilies gatvėje, o gyvenau Vilniaus gatvėje. Grįžtant namo prie Katedros aikštės manęs laukdavo du piliečiai.
Kartą sugalvojau jiems iškrėsti šunybę. Grįždamas namo pasukau ne pro Katedros aikštę, o pro Šv.Jonų bažnyčią į Vokiečių gatvę. Juk atstumas iki namų toks pat. Atsisuku – prievaizdų nėra. Tačiau po trijų ar keturių dienų tie patys vyrukai manęs jau laukė Vokiečių gatvėje.